Theodore Dreiser „Sesuo Kerė“

Turiu pripažinti, kad leidykla „Jotema“ neblogai padirbėjo, nes aš visiškai alpstu dėl jų klasikos žanro knygų leidimų. Kiekvienas dėl knygų pamišęs žmogus (žinoma, labiausiai taikau sau pačiai) svajoja, kad lentynoje išdidžiai puikuotųsi tokie leidimai. Leidykla šias knygas spausdina ant specialaus ir labai kokybiško popieriaus, kuris neleidžia jam pagelsti bei pasižymi ilgaamžiškumu, tad tokiomis knygomis galės mėgautis kartų kartos. Šioje knygų kategorijoje galima rasti įstabiausių žmonijos literatūros kūrinių – nuo M. Bulgakov „Meistro ir Margaritos“ iki E. M. Remarque „Dangus neturi išrinktųjų“, nuo O. Wilde „Doriano Grėjaus portreto“ iki H. Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“ ir daugelį kitų. Klasikos elito tarpe sutinkame ir Theodore Dreiser su savo pirmuoju romanu „Sesuo Kerė“.

„Sesuo Kerė“ nukelia mus į XIX a. pabaigos Ameriką. Įvykių sukūryje – iš mažo miestelio kilusi Kerė, kuri nusprendžia atvykti į didmiestį ir čia kurti geresnį gyvenimą. Niekada nemėgstu plačiai aprašinėti knygoje vaizduojamo siužeto, tad ir šįkart liksiu ištikima sau. Vietoj to geriau nupasakosiu, kas mane sužavėjo – o mane sužavėjo autoriaus rašymo stilius. Nors sakiniai ilgi ir tekste gausu detalių, skaitymas nuo to netampa sunkesniu ar nuobodesniu. Negana to, autorius skiria didelį dėmesį veikėjų aprašymui, jie išpildyti ir aprašyti puikiai. Theodore Dreiser leidžia mums stebėti/matyti, kaip veikėjai auga, kaip jie keičiasi, ką naujo apie save sužino eidami per gyvenimą. Visas tekstas išsamus ir gerai apgalvotas.

Trumpai apie pagrindinę veikėją. Jinai man pasirodė labai išpuikusi ir nedėkinga. Jos mąstymas liečia gana siaurą sritį: pinigus, išvaizdą, apsirengimą ir pramogas. Ji galvoja, kad kai turės visa tai – tada tikrai bus laiminga. Ji trokšta dėmesio, trokšta padėties visuomenėje, geidžia malonumų ir nepaprastai jautriai reaguoja į vargingiau gyvenančius ir sunkiau dirbančius. Kas keisčiausia, ji juk vaikas iš mažo miestelio, kaip visgi greitai žmonės yra linkę išlepti ir pamiršta, jog gyvenimas gali bet kada nublokšti juos į pradinį tašką, kuriame teks pradėti iš naujo.

Tiesą pasakius, iš šio klasikos kūrinio būtų galima išrašyti ištisas pastraipas – tiek daug dėmesio vertų minčių jame radau. Ir, žinote, kai pagalvoji, kad kūrinys parašytas 1900 m., o šiandien 2018 m., ir mes vis dar kenčiame dėl to paties, kalbame apie tą patį, tai pasidaro truputį liūdna, nes atrodo, kad visai nepasistūmėjome. Ką turiu omenyje? Pabandysiu paaiškinti.

Theodore Dreiser kūrinyje rašo, kad pinigai kiekvienam turi atitekti tik pagal nuopelnus, tik už dorai nudirbtą darbą, o ne už neteisėtai pasisavintą privilegiją. Kaip manote, gal tuomet išnyktų daugelis socialinių nesusipratimų? Dabar vis žvalgomės aplinkui ir galvojam – mhm, turi kitas, reikia ir man. Bet ar tikrai? Manome, kad pinigai yra galingi patys savaime. Kad įrodyčiau priešingai, duosiu jums pavyzdį, kurį aprašė Theodore‘as. Įsivaizduokite, kad esate negyvenamoje saloje. Žmogus su anksčiau mano minėtu mąstymu radęs ten didelį maišą pinigų labai apsidžiaugtų, ar ne? Bet ką jis veiks su pinigais saloje, kurioje nėra iš ko ir ką nupirkti už tuos pinigus? Tik išgyvenęs nepakeliamą alkio jausmą jis suprastų, kad pinigai kartais neturi jokios vertės. Tačiau net ir tada jis labiau gailėtų to, jog negali pasinaudoti tokia galinga jėga. Suprantu, mes negyvename tokioje saloje, bet nejaugi taip naivu tikėtis, kad žmonės kada nors suvoktų, jog nepaisant materialinių turtų mes visi einame viena linkme. Ir niekada niekada man tikru autoritetu netaps kažkas kas tiesiog turi daug pinigų. Ir tik pinigų. Ir tik to, ką pinigai atneša kartu – puikybę, tuštybę, narcisizmą ir egoizmą. Nes tokie žmonės, galiausiai patyrę ką reiškia dvasiniai priekaištai, o gal ir nepriteklius, visa savo esybe svajos, kaip jie nori grįžti į tas dienas, kada turėjo viską, vietoj to, kad galvotų, jog galbūt reikėjo viską daryti kitaip. Pritariate? Tai kodėl taip aklai tuo sekate?

Daug rašoma ir apie Brodvėjų, vaidybą, pjeses. Viena aprašoma pjesė man ypatingai paliko įspūdį. Joje vaizduojamos kančios esant idealioms gyvenimo sąlygoms. Kas nesutiktų paaimanuoti sėdint auksu nuklotame krėsle? Dievaži, kentėjimas tokiomis aplinkybėmis yra tikrų tikriausia svajonė. Ironizuoju? Žinoma. Manau, skųstis viskuo tapo madinga. Socialiniai tinklai nukloti fancy gyvenimo akimirkomis, bet tas pats žmogus gali išvardinti bene dešimt priežasčių, kodėl jis neva nėra laimingas. Ir man taip baisu, kai žmonės svaidosi tokiais žodžiais į kairę ir dešinę sėdami neaprėpiamą nenuoširdumo lauką aplink save. Kartais pagalvoju, kad žmonės nebegeba identifikuoti savo emocijų. Nebegeba tinkamai įvertinti juos supančių aplinkybių. Jie nebemato toliau trend‘ų, tag‘ų ir to srauto, kuris ryjamas tokiais dideliais kąsniais ir taip godžiai, jog paprasčiausiai niekas arčiau širdies net ir nenusėda. O ta vargšė laimė dažniausiai akla.

Nors gal ir neskaityčiau dar kartą kai kurių jau perskaitytų knygų, bet niekada nesigailėjau nei vienu savo pasirinkimu perskaityti knygą tą pirmąjį kartą. Nežinau, gal kai kam kūrinys pasirodytų ilgas, sunkus, be kunkuliuojančio ar itin dinamiško siužeto, bet skaityti verta. Tikrai.

Linkėjimai, zoori!

Pradėta: 2018.04.21

Baigta: 2018.05.07

Puslapių skaičius: 496

Leidykla: „Jotema“

Vertėja: Silvija Lomsargytė-Pukienė