Samanta Schweblin „Prieraišumo laisvė“

Šią apžvalgą pradėsiu klausimu – kiek ispanų kalba rašančių autorių žinote? Galiu pavardinti keletą – Gabriel Garcia Marquez, Jorge Luis Borges, Mario Vardas Llosa, Miguel de Cervantes. Neabejoju, kad Jūs galite paminėti kur kas daugiau – tai tik pirmieji šovę į galvą. O ar ligšiolei esate girdėję ką nors apie Samanta Schweblin? Ši keturiasdešimtmetė Buenos Airėse gimusi ir ispanų kalba rašanti kūrėja garsėja savo trumpomis istorijomis. Ji savo kūryba su pasauliu dalinasi nuo 2002 metų (tuo metu jai buvo vos 24-eri). Taip žingsnelis po žingsnelio Samantos novelės nuskynė ne vieną apdovanojimą, o jos kūryba žaibiškai pradėta versti į daugiau nei 20 pasaulio kalbų. Na, o 2010 metais literatūrinis žurnalas Granta išrinko S. Schweblin viena iš 22 geriausių ispanų kalba rašančių jaunesnių nei 35-erių metų amžiaus autorių. Patikėkite, po šios literatūrinės kelionės niekada nepamiršiu, kad šalia mano anksčiau minėtų ispanakalbių literatūros grandų iš paskos tvirtu žingsniu žengia ir Samanta.

Užverčiau ir tyliai tarstelėjau – wow. Nors pradėjau skaityti knygą balsu (taip, beveik visus mokyklinius metus mane lydėjo teatras, tai kartais neatsispiriu pagundai garsiai ir raiškiai paskaityti – taip dar labiau pavyksta įsijausti), ilgainiui nutilau, pasikeitė mano sėdėjimo poza, tiesios laikysenos nei kvapo, susigūžiau ir užbaigiau knygą tiesiog vienu prisėdimu mirtinoje tyloje. Girdėjau ne vieną panašią nuomonę ir nors stengiuosi nesikartoti, negaliu to nepaminėti – aš taip pat žaviuosi tais autoriais, kurie sugeba sutalpinti stiprų kūrinį į mažiau nei 200 puslapių. Šiuo atveju jų viso labo vos 128. Nebūsiu nuobodi, tai tikrai nėra vienintelė ir jokiu būdu ne svarbiausia kūrinio ypatybė. Neatsistebiu, kuomet autorius sugeba pagauti mano dėmesį nuo pat pirmųjų puslapių. Šįkart Samanta mane taip uždegė, taip suintrigavo, kad akimirksniu dingo visos mano problemos, ištirpo visas pasaulio laikas ir išgaravo visas puode buvęs vanduo, kurį užkaičiau ketindama išsivirti grikių. Autorės kalba, sakinių struktūros bei minčių dėstymas – labai aiškus ir plaukiantis. Tekstas nėra perkrautas nereikalingomis struktūromis ar itin sudėtingomis bei klampiomis frazėmis, tačiau skaitant mintyse vis tiek labai lengva piešti aprašomą vaizdinį. Na, pavyzdžiui, mane pakerėjo sakinys, kuriame rašoma, jog „ji bandė išrauti žolę praskėsdama ir suglausdama kojų pirštus“. Nors citata ir nėra tiksli, bet nagi nagi, nejaugi aš viena taip aiškiai matau, kaip realiai savo kreivokais mėlynu nagų laku lakuotais kojų pirštais bandau išrauti nuostabiai kvepiančią žalią žolę? Būtent. Tobula.

Išsigelbėjimo atstumas. Kūrinyje jis dar vadinamas prieraišumo laisve. Tai nuolat kintantis atstumas, kurį privalome įveikti siekdami užkirsti kelią mūsų gyvenimą besiruošiančiai ištikti nelaimei. Dažniausiai jis būna apskaičiuojamas kur kas ilgesnis nei yra realybėje – tad žmogus atsiduria nuolatinėje įtampoje ir neturėdamas pasirinkimo rizikuoja. Būna akimirkų, kuomet riba tarp prieraišumo ir laisvės tampa tokia plonyte, išsigelbėjimo atstumo beveik nebelieka, jis susitraukia iki menkiausios iš menkiausių dulkelių, neleisdamas lengvai judėti erdvėje ir net kvėpuoti. Visas kūrinys yra persmelktas tokios nuotaikos – nuolatinio lūkuriavimo ir įtampos. Sakysite, tokiais atvejais labai svarbų vaidmenį atlieka pabaiga? Jūs teisūs. Prisiminkite mano žodžius, „Prieraišumo laisvė“ net ir čia skaitytojui meta iššūkį.

Drąsiai teigiu, kad „Prieraišumo laisvė“ – tai stiprus siurrealistinis romanas, kuris priverčia suraukti kaktą ir įtempti mąstymą. Hehe, kuris visai kaip nusileidimo kalnelis atrakcionų parke. Pirmasis nusileidimas gniaužia kvapą, supurto, priverčia pajausti begalę emocijų vienu metu ir, nors atrodo, kad antrąkart artėdamas prie paties paties kalnelio krašto žinai, kas tavęs laukia, tu vėl išgyveni lygiai tą patį. Tai tikrų tikriausia didžioji literatūra! Be menkiausios abejonės rekomenduoju visiems tiems, kurie bijo storų knygų, bet nežino, ką skaityti – žinokit, šita trumpa ir gera. Bei tiems, kurie ieško šiek tiek įdomesnio balso literatūriniame gausybės rage.

Linkėjimai, zoori!

Pradėta: 2018.06.22

Baigta: 2018.06.22

Puslapių skaičius: 128

Leidykla: „Sofoklis“

Vertėjas: Laura Liubinavičiūtė