Edgar Rice Burroughs „Marso princesė“

Pasiilgau rašymo. Tuomet ypatingai kaip niekada kapstau save ir leidžiu laiką tik su savimi. Dievinu tą laiką. Kiekvienas mano hobis mane išlaisvina, tačiau išlaisvina skirtingai. Rašymas priverčia mane susigūžti į kaip įmanoma mažesnį kamuoliuką, perkratyti savo mintis, perkratyti knygos turinį, patylėti, parymoti, papykti, susiraukti ir tada įvyksta boom. Boom, prilygstantis be perstojo oru pildomam balionui, kuris galiausiai sprogsta. Taip, rašymas mane išlaisvina. Tačiau ši jausena mane lydi pasiekus rezultatą. Rašymas man yra kruopštumo ir gylio mąstyme reikalaujantis bei, kaip minėjau savo pirmajame interviu, sunkus darbas, į kurį žiūriu labai atsakingai. Dirbu iš peties, kad kiekvieną mano skaitytoją pasiektų nuoširdi, tačiau turiniu nei kiek ne tuščia žinutė.

Nuoširdumo kriterijus mane lydi ir kalbant apie knygų pasirinkimus. Kol vykdau savo veiklą, ne viena knyga nebuvo parinkta už mane. Prieš pradedant skaityti kiekvieną kūrinį įvyksta nors trumputis prisijaukinimo etapas – skaitau be menkiausios prievartos. Tada, kada noriu. Tai, ką noriu. Netgi jei kai kurie mano pasirinkimai kai kam gali pasirodyti nepopuliarūs. Niekada nesivaikiau populiarumo. Lilo ir Innomine dainoje „Noriu grot“ skamba tokie žodžiai: „Gražios mintys tokios nuobodžios. Gražūs žmonės tokie vienodi“. Nuo pat mokyklos laikų maištavau prieš tai, kas laikoma norma, prieš būtinybę atrodyti ir jaustis tobulu ir tai dariau įvairiais būdais. Dabar taip gaunasi savaime. Tačiau džiaugiuosi, kad galiu „chuliganauti“ tokiu intelektualiu būdu.

Edgar Rice Burroughs „Marso princesė“ iš tiesų buvo vienas tų užtikrintų pasirinkimų. Norisi dar kartą paminėti, kad ligšiolei manęs nenuvylė nei vienas fantastikos (nesvarbu, nuotykių, kosminės ar mokslinės) elito atstovas. Pažintis su Edgar Rice Burroughs tik sustiprino mano įsitikinimą. Tačiau, manau, kad fantastika Lietuvoje yra tinkamai neįvertinta. Ji susilaukia ne itin didelio skaitytojų susidomėjimo, todėl mes – fantastikos mėgėjai – labai dėl to nukenčiame. Pavyzdžiui, šiuo metu įmanoma įsigyti tik dvi šio rašytojo knygas: „Marso princesę“ bei greitai pasirodysiantį „Tarzaną“. Tiesa, ar daug kas žinote faktą, kad „Marso princesė“ yra tik viena iš vienuolikos „The Barsoom series“ knygų? Lietuviškai turime galimybę susipažinti tik su pirmąja iš jų. Žinoma, esu dėkinga ir už tai. Tad didelis, putlus ir nuoširdus AČIŪ keliauja leidyklai „Kitos knygos“, o ypatingai tiems žmonėms ar žmogui dirbančiam šioje leidykloje, kuris neleidžia fantastikai būti galutinai pamirštai ir prisideda prie to, kad ji gyvuotų ir lietuviškai.

Na, o knygoje „Marso princesė“ pasakojama apie Jungtinių Amerikos Valstijų pilietinio karo veterano Džono Karterio nuotykius Raudonojoje planetoje – Marse. Tai ne tik ginkluoti susirėmimai, slapstymasis, pasiutusios ir tūžmingos gentys, kova už planetos išlikimą, bet ir puikus gidas per geriausius ir blogiausius žmonių bei atskirų marsiečių genčių bruožus. Džonas Karteris atsiduria situacijose, kuomet tam tikros tik žmonėms būdingos savybės (pavyzdžiui, dėkingumas, užuojauta, švelnumas, meilė bei kiti aukštesni žmogiškieji instinktai) yra visiškai svetimos ir nesuvokiamos Marso gyventojams. Negana to, knygoje bandoma analizuoti, kas lemia tokius skirtumus bei pakankamai detaliai aprašomos Marso gyventojų tradicijos bei jiems priimtino gyvenimo būdo subtilybės (įskaitant vyrų ir moterų darbų pasidalijimą, gentinę hierarchiją bei aukščiausios valdžios paveldėjimo/perdavimo/pasiglemžimo atvejus). Mane ypatingai sužavėjo, kaip Edgar Rice Burroughs aprašė marsiečių inkubacijos (taip, marsiečiai dauginasi dėdami kiaušinius) periodą bei visus su tuo susijusius niuansus. Taip pat suintrigavo marsiečių genčių požiūris į skolininkus. Žinoma, mane tai patraukė ne tik todėl, kad marsiečiai siūlo pakankamai įdomų elgesio su įsiskolinusiais žmonėmis modelį, bet ir todėl, kad ne vienerius metus tai buvo mano darbo objektas. Iš tiesų, nenoriu gadinti skaitymo malonumo, tad nesileisiu į detales, tačiau kūrinyje tikrai gausu įdomių marsiečių gyvenimo ypatybių.

Tai knyga apie tai, kaip žmogus apsuptas tokio didžio nesupratimo yra priverstas prisitaikyti arba tiesiog neišgyventi. Be menkiausios abejonės rekomenduoju ją kiekvienam fantastiką mėgstančiam, bet su šiuo kūriniu dar nespėjusiam susipažinti skaitytojui. Na, ne tik. Rekomenduoju visiems tiems, kurie išsiilgo kokybiškių nuotykių bei veiksmo.

Linkėjimai, zoori!

P.S. Žinau, kad pagal šį kūrinį filmo industrija yra ekranizavusi net du filmus: 2009 m. buvo sukurtas filmas „Marso princesė“, o 2012 m. – „Džonas Karteris“. Nei vieno iš jų nemačiau, tačiau smalsumo sumetimais ketinu pažiūrėti. Gal Jūs matėte?

Pradėta: 2018.04.16

Baigta: 2018.06.17

Puslapių skaičius: 188

Leidykla: „Kitos knygos“

Vertėjas: Gražvydas Kirvaitis