Marisha Pessl „Naktinis filmas“

Kas pažįsta mane ilgiau – žino, jog aš tiesiog negaliu pakęsti detektyvų, trilerių, kriminalų. Nesmerkiu žmonių, kurie juos mėgsta, kiekvienas renkamės sau priimtiną literatūrą ir aš tai gerbiu, tačiau aš neįsivaizduoju savęs skaitančios trilerį po trilerio, kriminalą po kriminalo. Ir tai nėra principinis kvailas nusistatymas – bandžiau, ačiū, nenoriu, tai tiesiog ne man. Tad, kaip supratote, pamatyti mane skaitančią detektyvą yra lygiai toks pat dažnas reiškinys kaip pramoginės žmonių kelionės į Marsą. Na, bet bent jau pirmasis paminėtas atvejis kartais visgi nutinka. Marisha Pessl kūrinys „Naktinis filmas“ yra vienas iš dviejų šiemet mano skaitytų detektyvų.

Ši kriminalinė – detektyvinė istorija manęs nenuvylė dėl keletos priežasčių. Visų pirma, ji įtaigi. Kūrinys ne iš trumpųjų (768 psl.!), pasakojama istorija aprašyta itin detaliai ir papildyta teigiamą įspūdį palikusiais įvairiais straipsniais, interneto platybių paieškų rezultatais ir nuotraukomis. Visa tai kartkartėmis tikrai privertė suklusti – ar kūrinyje aprašomi tikri įvykiai, ar ne? Pogrindyje veikiantis režisierius Stanislas Cordova iš tiesų egzistuoja, taip? Tiesą pasakius, be detektyvų aš nelabai mėgstu ir siaubo filmus – visgi per daug stipriai įsijaučiu ir man labai labai dažnai būna be proto baisu. Tai patikėkite, ši knyga vietomis man buvo net nejauki, į kai kurias nuotraukas net nesinorėjo ilgai žiūrėti. Ne dėl to, kad šlykštu. Dėl to, kad super įtaigu.

Antra, mane pavergė teksto intelektualumas. Ką turiu omenyje? Dievinu, kai autoriai tekste mini istorinius įvykius, asmenybes, šių dienų aktualijas, kitus kūrinius, muzikos grupes ir pan., ir, kai tai padaroma dirbtinai neapkraunant teksto. Pavyzdžiui, mano asmenine nuomone, Coldplay dainos „Viva la vida“ tekstas yra vienas gražiausių tekstų ever – tie žodžiai genialūs! Tame tekste yra tiek daug simbolikos! Tuo pat metu ji ne visiems suprantama, bet kai jau supranti, tai norisi kvatotis užvertus galvą. Jei rimčiau, tai tokie atvejai mane kartais netgi pravirkdo. Ech.. O „Naktiniame filme“ buvo visko: ir palyginimų su Siksto koplyčia, ir su neįžengiamais Pakistano kaimeliais, ir su Napoleonu, Vaterlo mūšiu, Šv. Elenos sala, minimi „Led Zeppelin“, „Musių valdovas“ bei siaubo filmų megėjų žinomas Čakis! Skaitai ir supranti, kiek daug darbo buvo įdėta rašant šį kūrinį. Akivaizdu, kad autorė žino pasaulį, domisi juo – mane tai labai labai žavi.

Trečia, mane maloniai nustebino tam tikros autorės gvildenamos temos. Kūrinyje dažnai kalbama apie tamsą, būtinybę būti išgąsdintam, patirti kūną veriantį siaubą – mat, tik taip įmanoma įveikti vidinius monstrus. Kitaip tariant, reikia „paskersti avinėlį“. Kas tai? Tai silpnos ir bailios esaties atsikratymas ir išsivadavimas iš rėmų, kuriuos mums primeta draugai, artimieji, šeima, visuomenė. Ir tik tada žmogui yra suteikiama pilna jo gyvenimo kontrolė. Būtina leistis tolyn ir gilyn. Gilyn iki pat dugno. Nes tik tokiu būdu mums bus leista išvengti pigaus karnavalo, kai žmogus užspeistas gyvena lyg narve. Nuolat išjuokiamas arba šlovinamas. O kaip žinia tai vyksta dėka visame kame esančio nevaldomo paviršutiniškumo.

Taip pat jaučiamas ir anksčiau mano sutiktas ir mėgstamas akcentas – siekis būti tokiu, koks esi – netobulas. Cituoju: „visuomenė mėgina pjauti veją, apkarpyti augalus, bet kiekvienas iš mūsų yra per vienos dienos atstumą nuo laukinių džiunglių“. Žmonės linkę maskuoti savo netobulumus, visi naiviai tikisi, kad tokios maskuotės nepalieka jokių žymesnių padarinių. Jei netobulas, tai reiškia, kad blogas? Turbūt sutiksite, jog gyvenime niekas nėra kategoriškai išvien blogas. Visi poelgiai yra žmogiški – o jau vien tai verta nagrinėti iš visų pusių. Tačiau gaila, kad „žmonės šiais laikais nesimoko, jie yra smulkmeniški, nereikšmingi ir tokie apatiški dėl gyvenimo dovanos, tarsi tai būtų tiesiog Pepsi reklama...Ar tu matei pasaulį pastaruoju metu...? Tas žiaurumas, nutrūkę ryšiai? Mes gyvename ilgiau, sėdime socialiniuose tinkluose vieni su savo ekranais ir mūsų jausmai senka. Jie sako, kad per kitus dvidešimt metų mes susiliesime su kompiuterių mikroschemomis, taip pasveiksime nuo senėjimo ir tapsime nemirtingi. Kas nori amžinybę būti mašina?“ Bet išties, tai, kad kažkada baigsis mums duotas laikas, gyvenimui savaime suteikia tiek daug prasmės. Apatija, nepamatuotas individualizmas, gylio mąstyme nebuvimas veda prie vieno – prie visuomenės, kuria sudaro visiškai vienodos, niekam neįdomios ir nelaimingos personos. Tad, išvaduokite savo gyvenimą!

Vienintelis didesnis minusas, kurį norisi paminėti – didelė kūrinio apimtis. Nors tekstas tikrai nebuvo klampus ir knygą buvo lengva skaityti, tačiau nuo 545 psl. iki 621 psl. šiek tiek kankinausi. Tad aš asmeniškai trumpinčiau tekstą bent tais aštuoniasdešimčia puslapių.

Nepaisant to, ramia sąžine rekomenduoju „Naktinį filmą“. Tekstas labai brandus, yra apie ką pamąstyti, siužetas nenuobodus. Mano galva, tai daugiau nei detektyvas. Su malonumu perskaityčiau daugiau tokių!

Linkėjimai, zoori!

Pradėta: 2018.06.22

Baigta: 2018.06.25

Puslapių skaičius: 768

Leidykla: „Tyto alba“

Vertėjas: Aurelijus Katkevičius