Tara Westover „Apšviestoji“

Vasario septynioliktoji. Devyniolika valandų ir trys minutės. Vakaroju viena namie. Kambaryje uždegtos šešios žvakės. Spotify groja SYML dainos “Girl” akustinė versija. Kaip visada kojos sukeltos, suriestos – taisyklinga laikysena ate. Baltas popieriaus lapas (a.k.a. new word document) ir nežinomybė. Niekada nenutuokiu, ką parašysiu. Žinau tik tiek, kad tikrai praleisiu šiek tiek laiko gulėdama šalia kompiuterio ant sofos svarstydama, kokiais tyrais šįkart literatūriškai prasibėgti, o po to liesiuos nekontroliuojamai, tiek pat laiko skersai ir išilgai braukysiu tekstą, dar tiek pat laiko ieškosiu prie ko prisikabinti – sėkmingai arba ne. Tokių akimirkų aš pasiilgstu visa visa visa esybe. Ir iš tiesų man labai gaila, kad jų mano gyvenime vis mažiau ir mažiau. Viena vertus, dėl susiklosčiusios situacijos yra kalti mano asmeniniai pasirinkimai, lėmę tokį didelį darbo dienų užimtumą, kita vertus – kartais kvestionuoju save bei savo gebėjimą rašyti apskritai. Kartais klausiu savęs, kiek tai ir kam tai reikalinga. Kas aš, kad iš tiekos gausių apžvalgų kiekio Jūs pasirinktumėte skaityti ir suprasti mane? Ką tokio galiu pasiūlyti, kad savo laiką skirtumėte man ir mano tekstams? Tvirtų atsakymų neturiu. Ir tai jokiu būdu nėra dėmesio ar pagyrų mano atžvilgiu šauksmas. Oi ne. Aš tiesiog esu perfekcionizmo ir savianalizės fanatikė. Tik tiek.

Vasario septynioliktoji. Devyniolika valandų ir trisdešimt septynios minutės. Imuosi apžvelgti Tara Westover knygą “Apšviestoji”. Apie ką ji? Tai sukrečiantys ir sunkiai protu suvokiami jaunos moters memuarai, nukeliantys mus į kalnuose įsikūrusios mormonų šeimos namus Aidaho valstijoje. Tara – viena iš septynių vaikų būrio. Ši šeima ne tokia kaip visos – šeima ruošiasi pasaulio pabaigai ir yra visiškai atsiribojusi nuo išorinio pasaulio. Jos tėvai pasižymi itin radikaliomis pažiūromis, t.y. jie nepripažįsta nei gydytojų, nei policininkų, nei mokytojų, nei profesorių, nei valdžios institucijų būtinybės bei viršenybės, juos visus vadina smegenis plaunančiais socialistais bei iliuminatų šnipais. Tad nieko nuostabaus, jog šios šeimos narių gydymas vyksta tik namų sąlygomis su mamos paruoštomis žolelėmis bei jų užpilais. Edukacija – taip pat – pati elementariausia, skaitomi tik liturginiai kūriniai ir skatinamas tėvams priimtinas priešiškumas viskam, ką siūlo valstybė bei visuomenė.

Jei atvirai, skaitant knygą, tik perskaičius ją ir štai praėjus visam mėnesiui po jos užbaigimo, manyje vis tiek tvyro dviprasmiški jausmai. Iš vienos pusės, tai daugiau nei keturi šimtai puslapių totalaus pasimetimo ir nuolatinio svarstymo – visgi čia fikcija ar realybė. Skaitydama savęs ne kartą klausiau – ar tikrai žmogui gyvenime gali būti duota tiek? Įvykių mastas nuolatos kėlė nuostabą ir abejonę. Sunku patikėti visu tuo, kas aprašoma – ypatingai, kai tam tikri dalykai kartojasi arba chronologijoje atsiranda šiokių tokių prieštaravimų. Na, bet net jei ir laikytume, kad tik trečdalis ar ketvirtadalis aprašytų nutikimų įvyko iš tikrųjų, tai bet kokiu atveju tokių traumuojančių įvykių vis tiek būtų labai daug. Be to, dažnai norėjosi papurtyti Tarą, patarti jai, “paprotinti” ją – ypatingai tais atvejais, kai buvo akivaizdu, jog Tarai būdingas Stokholmo sindromas. Tos akimirkos jos gyvenime man buvo vienos skaudžiausių ir labiausiai erzinančių.

Iš kitos pusės, “Apšviestoji” – tai gabios ir labai labai drąsios moters istorija ne tik apie neįtikėtiną gyvenimą, kuriame apstu prievartos ir smurto, jos išsilaisvinimą bei neįtikimą išsilavinimo kelią, kartu tai pasakojimas apie tėvų, turinčių psichikos sutrikimų, auklėjimo įtaką vaiko tapatybės/asmenybės formavimuisi. Baisu, kai vaikas bijo kelti klausimus, kai smalsumą jis laiko nešvankybe, norą mokytis – šeimos išdavyste bei didžiu savo trūkumu. Šiurpstu nuo minties, kas turi dėtis vargšo vaiko galvoje, kai įvyksta lemtingas lūžis – jis lyg suvokia, kad tėvų jam primetamas mąstymas nėra pats teisingiausias ir priimtiniausias, tačiau tuo pačiu vaikas dvejoja, ar tokiu būdu jis nemeta iššūkio viskam, ką tėvai paaukojo jį augindami. Trapus žmogutis jaučiasi papuvęs, pagedęs, netinkamas, brokuotas – galų gale, atstumtas. Mama apsimeta nematanti ir negirdinti jos dukrą kamuojančio smurto – taip prisidėdama prie jo bujojimo. Tėvas taip pat ne svajonė – nei trokštamas ir seniai laukiamas gynėjas, nei fantastiškas kovotojas – vietoj to, jog sudužusią ją sudėtų į krūvą, jis bloškia Tarą dar stipriau ir stipriau. Negana to, Jūs tik pagalvokite, vieną dieną ištarus “ne” tokiai traumuojančiai aplinkai, tikrai vargiai įsivaizduojama greita adaptacija kitoje (aš nesu psichologė, gal tai ir visai neįmanoma), tad tam tikrą laiką jaunas žmogus nėra nei buvusio pasaulio, nei naujojo pasaulio dalimi. Negaliu atsistebėti, kaip Tarai visa tai pavyko – kiek ryžto ir drąsos tai pareikalavo. Rodos, “…ji buvo tik prasčiokė gražia suknele. Kol patikėjo savimi. O tada jau buvo nesvarbu, kokia suknele ji apsirengusi”. Džiaugiuosi, kad ji patikėjo savimi. Džiaugiuosi, kad ši istorija taip pat ir apie viltį bei tikėjimą. Taip, jos šeimą lydėjusi paranoja bei radikalus fundamentalizmas iš Taros atėmė nemažai, bet tikiu, jog pabėgimas jos atveju buvo neišvengiamas. Turbūt visi kartais susimąstome, ar tam tikri mūsų gyvenimo sprendimai buvo teisingi. Neabejoju, jog ir Tarai kyla panašių minčių. Kaip ten bebūtų, viliuosi, jog šviesos jos gyvenime dabar kur kas daugiau.

Linkėjimai, zoori!

Pradėta: 2019.01.07

Baigta: 2019.01.19

Puslapių skaičius: 456

Leidykla: „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“

Vertėjas: Aušra Stanaitytė-Karsokienė