Stephen King „Rūkas“

Jei gerai pamenu, pasakojau, jog iš tėvų namų Vilniuje parsivežiau nemažą dėžę, kupiną senų knygų. Oi, patikėkite, su malonumu ir patys tokį lobyną priimtumėte – ten yra ir Thomas Mayne Reid “Raitelis be galvos”, Antoine de Saint-Exupéry “Žemė – žmonių planeta”, Vilis Lacis “Žvejo sūnus” ir apie penkiasdešimt Pasaulinės fantastikos Aukso fondo knygų. Šioje draugijoje užtikau ir keturias “Siaubų skrynelės” knygas. Nesu didelė siaubo baubo gerbėja – filmus žiūriu retai ir baisiausiose vietose akis paprastai uždengiu pirštais. Dėl šios priežasies ir tokiai literatūrai tikrai neteikiu prioriteto – susitaikiau, kad ją už mane suskaitys drąsesnės šio pasaulio sielos. Tačiau išaušus pirmajam du devynioliktųjų rytui siaubas baubas buvo būtent tai, prie ko, rodos, pačios rankos tiesėsi.

Turbūt iškart kyla klausimas, ar patiko? Ar nenusivyliau? Ar pabaigiau skaityti? O buvo taip. Antrąją “Siaubų skrynelės” knygą sudaro trys apsakymai (“Kukurūzų vaikai”, “Pragaro katė” ir “Korporacija “Meskite rūkyti”) bei romanas “Rūkas”. Visus minėtus kūrinius ir skaičiau išvardinta eilės tvarka.

Pirmasis apsakymas apie kukurūzų laukuose karaliaujančius vaikus ir su sveiku protu stipriai prasilenkiančius jų poelgius man, tiesą pasakius, patiko. Net gaila, kad apsakymas yra toks trumputis. Regis, tik spėjau įsigyventi į veikėjus, įsijausti į situaciją ir boom – pabaiga. Žinau, kad pagal apsakymą yra pastatytas filmas – nesu mačiusi, atsiliepimai ne patys nuostabiausi, bet gal kada ir pažiūrėsiu (mėgstu pati pasidaryti išvadas ir aklai atsiliepimais nesivadovauju).

Antrasis apsakymas apie pačią demoniškiausią katę pasaulyje (na, jei atvirai, man visos katės tokios atrodo) manęs visiškai nesužavėjo. Aprašinėjant pačiai ima juokas – istorija pasirodė neįtikinanti, nuspėjama ir nebaisi. Anaiptol. Jei pirmojo apsakymo atveju aš liūdėjau dėl kūrinio apimties, tai šio priešingai – džiaugiausi, kad jis toks trumpas. Mano kuklia nuomone, tas laikas, kuris buvo praleistas rašant “Pragaro katę”, galėjo būti skirtas “Kukurūzų vaikų” išplėtojimui. Man šiame kūrinyje patiko tik trys žodžiai – “įspėti – reiškia apginkluoti”. Tik tiek.

Trečiasis apsakymas “Korporacija “Meskite rūkyti” nustebino mane gerąja prasme. Nesu skaičiusi tiek daug Stephen King kūrybos, kad galėčiau svaidytis tokiais pareiškimais, tačiau vertindama iš mano skaitytų kūrinių prizmės (“Naminių gyvūnėlių kapinės”, “Kerė” ir aprašomas “Rūko” rinkinys) galiu pasakyti, kad šis apsakymas pasirodė visai ne King’iškas. Man labai patiko kūrinio idėja ir jos išpildymas, tačiau kaip ir “Kukurūzų vaikų” atveju, man vėlgi šiek tiek pritrūko apimties. Labiausiai patiko mintis apie dvigubus standartus vertinant žmones ir apie nepelnytų medalių jiems kabinimą. Cituoju: “Kai romantikas stengiasi padaryti gerą darbą ir jam nepavyksta, jį adovanoja medaliu. O kai savo tikslą pasiekia praktiškas žmogus, jam linki mirties”. Vietoj mirties paišyčiau kitokį žodį, nesiūlau citatos suprasti tiesiogiai, bet argi ne taip ir būna? Dažnai ir pati jaučiu, kad žmones negeba atskirti pelų nuo grūdų. Iš pirmo žvilgsnio, aš esu pakankamai uždara, kukli, nemėgstanti brautis į kitų asmeninę erdvę (ir mėgstu, kai nesibraunama į mano), sunkiai prisileidžianti naujus žmones (tam yra n priežasčių) ir visais būdais slepianti savo trapumą (šios savybės “dėka” manęs laukia ilgas saviugdos kelias) asmenybė. Bet aš žmogus. Jei aš neskalambiju visais varpais ir emocijos nelipa per kraštus, nereiškia, kad aš nieko nejaučiu ar kad man nerūpi. Patikėkite, sunku būti tuo “praktišku” žmogumi.

Romanas “Rūkas” yra ilgiausios apimties ir labiausiai išpildytas šio rinkinio kūrinys. Trumpai tariant šiame, kaip bebūtų keista, daugiasluoksniame romane pasakojama apie miestelį Jungtinėse Valstijose, kuris vieną lemtingą dieną paskęsta visa gaubiančiame rūke. Panika, chaosas, baimė, nežinomybė – svarbiausios dedamosios lydinčios miestelėnus, ištiktus netikėtos krizės. Įdomu stebėti, kaip skirtingai kiekvienas išgyvena tokias situacijas ir kaip skirtingai bando su jomis susidoroti: vieni apgaudinėja save, kiti bando pademonsturoti vyriškumą, treti tampa teisuoliais ir nusistovėjusių normalaus gyvenimo normų gynėjais. Kūrinyje taip pat glaustai aptariama ir pagrindinio veikėjo gyvenimo linija. Itin tiksliai mane palietė autoriaus mintys apie talentą, lūkesčius ir apie norą vienu metu apgalvoti ir sukontroliuoti n dalykų. Rimtai. Stephen King talentą šiame romane vadina prakeikimu viltimi. Suprask, jei žmogus talentingas, tai ir neišvengiamai pasmerktas gyventi didelių lūkesčių burbule. Cituoju: “Jei sugebi rašyti, galvoji, kad atėjai į šį pasaulį tam, kad pergalėtum Šekspyrą”. Ir ta paties savęs sukurta našta ir aplinkinių spaudimas turimą talentą išnaudoti tik maksimaliai, manau, tik stabdo. Jokiu būdu neįkvepia. Žinote, susidaro įspūdis, kad jei negali pergalėti Šekspyro, tada nėra prasmės išvis kažko imtis. Absurdiškiausia, kai žmonės taip ir padaro, t.y. nedaro nieko. Ir eina nepatenkinti, sukandę dantis per gyvenimą prieš savo prigimtį, tyliai viduje save lėtai žudydami. Nereikia savęs smerkti, o juo labiau pernelyg daug galvoti ir tokiu būdu save nepelnytai apkrauti. Juk jei išeisite iš proto ir tik egzistuosite, tada tikrai iš Jūsų nebus jokios naudos. Na, o labiausiai man patiko kūrinio pabaiga. Kodėl? Nenoriu atskleisti visų detalių ir atimti iš Jūsų malonumo suskaityti tą pabaigą taip, kaip suskaičiau aš, tačiau jei Alfred Hitchcock Jums kažką sako, paskaitykit “Rūką” – patiks.

Pradėta: 2019.01.01

Baigta: 2019.01.06

Puslapių skaičius: 238

Leidykla: „Eridanas“

Vertėjas: Živilė Samėnaitė ir Jolanta Korolkovaitė