Sigitas Parulskis „Sraigė su beisbolo lazda“

Prieš Jus pirmoji mano skaityta Sigito Parulskio knyga. Per visą savo gyvenimą buvau girdėjusi ne vieną puikų atsiliepimą apie šį autorių, tad susidūrimas su Juo buvo neišvengiamas. Pirmam pasimatymui pasirinkau trumpų istorijų rinkinį „Sraigė su beisbolo lazda“. Istorijos išties trumputės, vos po 3 – 5 puslapius, tad tokią nei dviejų šimtų puslapių nesiekiančią knygutę įmanoma „sugraužti“ per porą dienų. Pati užtrukau kur kas ilgiau – tiek dėl asmeninių priežasčių, tiek dėl išties plataus temų spektro, kurio šiuo gyvenimo etapu nespėjau „virškinti“.

Knygoje aprašomos susvetimėjimo, tėvo ir sūnaus santykių, nesusikalbėjimo problemos, taip pat mirties baimės (a.k.a. Adomos ir Ievos kompleksas) sukeliami padariniai, rasinės diskriminacijos bei individo kaip visuomenės priešo temos. Sigito Parulskio balsas atliepia, jog gyvenime būtinai reikia ir tamsių emocijų, nes priešingu atveju gyvenimas tik gerėja, žmogus pripranta ir užmiršta svarbiausius egzistencinius klausimus („Rūkas“, 18 psl.). Iš puslapių tas balsas mums rėkia, jog „kad ir kas žmogui atsitiktų, jis tai laiko išimtimi, nesusipratimu ir niekad nieko nepasimoko!“. Negana to, paliečiamas man pačiai svarbus ir nuolat pabrėžiamas aspektas – žmogaus žodžių keliamas triukšmas – kaip dažnai mūsų žodžiai yra išties nuoširdūs? O kiek kartų mes tiesiog bandome bet kokia kaina būti išgirsti? („Žodžiai, keliantys triukšmą“, 25 psl.).

Norėčiau paminėti dar vieną man be proto patikusį dalyką! Šiuo metu labai ilgiuosi Vilniaus, daugiau nei mėnesį laiko gyvenu kitame mieste ir turiu pripažinti, kad tai yra ilgiausias mūsų išsiskyrimas per paskutinius aštuonerius metus. Tad tekstuose minimos tam tikros Vilniaus miesto vietos, ypatingai bažnyčios, buvo tikra atgaiva širdžiai. Be to, Sigitas Parulskis miesto objektus aprašo išties pagarbiai – jie suvokiami kaip vieno didelio organizmo dalis, jie lyg augalai, įsišakniję mieste.

Visi tekstai persmelkti ironija, jos mano skoniui gal net kiek perdaug. Viskas piešiama pakankamai neigiamomis spalvomis, tačiau kai kuriuose tekstuose jaučiamas paskutinės vilties šiaudas – tad turbūt viskas nėra prarasta. Nepaisant to, knygą vertinu labai vidutiniškai. Nors tekstai žavi savo temų įvairove, tačiau norėtųsi, kad jos būtų kur kas labiau išplėtotos. Tačiau nesupraskit neteisingai, jokiu būdu nesakau S. Parulskiui Ate!

Turi mėgstamiausią Jo knygą? Laukiu rekomendacijų komentaruose!

Pradėta: 2018.03.20

Baigta: 2018.03.26

Puslapių skaičius: 174

Leidykla: „Baltų lankų“ leidyba