Sabina Daukantaitė „Vandeninės moterys“

Metų pradžioje daviau sau tylų pažadą, kad dažniau domėsiuosi lietuvių rašytojais ir skaitysiu bent kiek daugiau lietuvių kūrybos. Tad karts nuo karto pasižvalgau, ką leidyklos siūlo būtent šioje leidinių kategorijoje. Sabinos Daukantaitės knyga „Vandeninės moterys“ iškart patraukė mano dėmesį. Aš paprastas žmogus kaip ir visi, turiu regėjimo dovaną, tai dėmesį patraukė ir viršelis, ir frazė ant jo – „Užtvankos kelyje yra tam, kad patirtume gyvenimo proveržį“. Turiu neblogą intuiciją geroms knygoms – tiesiog jaučiau, kad privalau ją perskaityti. Juo labiau, jog pačios gyvenime ne taip jau ir seniai lūžo visos buvusios užtvankos, kuomet neapsikentusi sprukau „iš komforto zonos, kuri seniai buvo tapusi itin nekomfortiška“[1].

Pavadinčiau šią knygą itin puikiu vienos dienos skaitiniu. Kodėl vienos dienos? Na, knygos apimtis bei formatas tikrai nėra iš pačių didžiausių, tad šį kūrinį drąsiai galima „sudoroti“ ir per vieną dieną. Žinoma, jei nesi įgudęs skaitytojas – nesiūlyčiau to daryti, gali pasimesti visa esmė. O kaip pati autorė rašo, esmė išsigrynina nutilus, lėtai iškvėpus ir sustojus. Tad siūlyčiau neskubėti. Tačiau jei tu, kaip ir aš, esi toks pat pamišęs (bet patyręs) #readingbadass ir audringos skaitymo bangos tave neša puslapis po puslapio, nieko tokio, teko girdėti, kad vandens srovei priešintis nedera.

Kodėl puikiu? Tam yra net keletas priežasčių! Mane labai sužavėjo knygos dizainas bei tai, kad kiekvienoje knygoje galima rasti mažytį akvarėle tapytą lapelį, kuris pasitarnauja ne tik kaip skirtukas, bet ir papildo knygos turinį. Negana to, visa knyga pulsuoja vandens tematika – pakreipus knygos viršelį, atrodo, kad jis nusėtas tikrais vandens lašeliais. Viduje kai kurie puslapiai taip pat pažymėti mažyčiais H2O lašeliukais, o tam tikro teksto spalva ar net ištisi puslapiai yra mėlyni. Sakysit, smulkmenos, tačiau jos labai mielos, o svarbiausia – padeda išpildyti kūrinio idėją.

Galbūt tai pirmoji tavo skaitoma apžvalga, kuria dalinuosi, tad privalau paminėti – nemėgstu atpasakoti knygos siužeto, tačiau mielai dalinuosi su tavimi visa puokšte mane sužavėjusių ir mano asmenines vidines upes raminusių autorės minčių apie moteris, tarpusavio santykius, sveiką vienatvę, didį skausmą, meną nepatikti kitam bei, žinoma, vandenį.

Autorė priverčia skaitytoją susimąstyti apie moterų ir vandens santykį, tad aš tavęs klausiu, o tu pastebėjai, kad tarp moters ir vandens tikriausiai galime dėti lygybės ženklą? Nagi, pagalvok, „moterys visą gyvenimą ašaroja, varva. Taškosi arba trykšta. Mes iš vandens. Mes vanduo. Moterys gimsta kaip versmės. Mūsų esmė yra tekėti, veržtis ir lietis, nes tik taip galime išpildyti savo gyvenimą“[2]. Ir dar, ar tu liejiesi, ar tu veržiesi, ar tu nesustoji tekėjusi? Svarbu neriboti ir netramdyti savęs. Svarbu neužtvenkti norinčio išsprūsti ir išsiveržti vandens pliūpsnio, neleisti tam vandeniui rūgti mumyse. Jokiu būdu negalima sustoti. Ir ne tik dėl kitų. Svarbiausia – dėl savęs. Taip, dėl savęs. Nebijok kartais būti savanaude. Tai privalu ir sveika. Žinai, kas dar sveika? Vienatvė. Nustok jos bijoti lyg paties baisiausio baubo. Vienatvė geba išlaisvinti, tad puikus metas suprasti, „kad būti vienai tai nėra joks praradimas“[3]. Daug didesnis praradimas būti santykyje su žmogumi ir nesuprasti, kaip tinkamai jame būti. Didžiausios problemos prasideda ne tik tada, kai žmonės negirdi vienas kito, bet ir kai vienas žmogus gyvena šia akimirka, o kitas – ateitimi. Todėl svarbu rasti balansą ir visiškai išlaisvinantį harmonijos lygmenį, kuomet santykių upė savo kelyje nesutinka žymesnio pasipriešinimo, o jos srovė tolygi, gaiviai vėsinanti ir raminanti. Neradus bendro požiūrio taško, dažniausiai patiriama stipri vidinius krantus plaunanti vandens mūša. Ji drasko, griauna, plėšia su šaknimis, ardo viską savo kelyje. Ir autorė mini, kad „gal geriau nei kada nors“[4]. Tačiau aš drąsiai sakau – gal geriau nei niekada. Didis skausmas išgyvendina naivumą ir suteikia iki tol nepatirtą laimės pojūtį. Visada sakiau, kad tikroji laimė pasiekiama tik tiems, kurie turėjo garbės pereiti pragarą. Nuoširdžiai sakau, it‘s the only way. Tik tokiu būdu man asmeniškai pavyko nusikratyti kompleksų, pamilti save, išmokti iš tikrųjų šypsotis ir kaip bebūtų netikėta – įvaldyti meną nepatikti kitiems. Aš visiškai rimtai. Patikti visiems = nuobodu. Patikti visiems = netikra. Patikti visiems tai lygiai tas pats kaip skaityti šimtus knygų per metus ir apsimesti, kad visos jos tau nerealiai patinka. Ar tikrai? Man kaip ir vienai iš kūrinio veikėjų kartais visai patinka kažkam nepatikti. Šiuo klausimu autorė mano supratimu išreiškia genialią mintį – „negaliu į visą pasaulį žvelgti atsisukusi veidu“[5]. Tai tiesiog neįmanoma. Pasaulis toks didelis, platus ir mes visi skirtingi jame. Juk nebūna vienodų gyvenimų. Tad siūlyčiau nebandyti jų paversti tokiais. Tavo gyvenimas yra nepaprastas. Unikalus.

Tad nebijok ir leisk savo tėkmei veržtis. Nesipriešink.

Bučkis, zoori!

Pradėta: 2018.05.07

Baigta: 2018.05.09

Puslapių skaičius: 192

Leidykla: „Tyto alba“

[1] Daukantaitė S. Vandeninės moterys, Vilnius: „Tyto alba“, 2017, p. 138;

[2] Daukantaitė S. Vandeninės moterys, Vilnius: „Tyto alba“, 2017, p. 34;

[3] Daukantaitė S. Vandeninės moterys, Vilnius: „Tyto alba“, 2017, p. 60;

[4] Daukantaitė S. Vandeninės moterys, Vilnius: „Tyto alba“, 2017, p. 69;

[5] Daukantaitė S. Vandeninės moterys, Vilnius: „Tyto alba“, 2017, p. 121.