Ruth Hogan „Pamestų daiktų saugotojas“

Save laikau rimtesnės literatūros mėgėja. Iš draugų rato nedaug kas pripažįsta mano trauką Ch. Bukowski‘ui, M. Houellebecq‘ui ar, galų gale, tokiam kūriniui kaip „Maldororo giesmės“. Tačiau nesu linkusi šokti pagal vieną ir tą patį kurpalių. Kartais tikrai norisi kažko itin lengvo, kad galėčiau atitrūkti, giliai nekapstyti ir tiesiog mėgautis. Tokia man buvo Ruth Hogan knyga „Pamestų daiktų saugotojas“. Nors, atrodytų, siužete nėra itin daug teigiamų įvykių ir pasakojomos kiek liūdnokos įvairių žmonių istorijos, aš negalėjau nustoti šypsotis. Tiek siužetas, tiek veikėjai yra šviesūs, įtikinami, jų poelgiai tikslingi ir prasmingi. Didžioji dalis kūrinio man tikrai patiko, tačiau pabrėžiu – taip teigiu vertindama jį mano skaitytos lengvosios literatūros ir atostogų romanų (nesibaiminkite, nėra kvailos ir naivios meilės) kontekste.

Kūrinys pasakoja apie rašytoją Antonį Perdiu, kuris gyvendamas Paduvos dvare nusprendžia rinkti žmonių paliktus ar pamestus daiktus su viltimi, jog tas daiktas dar kada nors grįš pas savo šeimininką. Autorė suteikia progą susipažinti su tokiais daiktais bei jų šeimininkais. Negana to, ji leidžia mums pasvarstyti, kokie ryšiai sieja žmones, kaip stipriai žmonės susisaisto bei atskleidžia mums paprastą tiesą, jog susisaistymas ryšiais yra neišvengiamas. Taip, galbūt tai nėra knyga, kuri laužo sielą, drasko smegenis ir hipnotizuoja iki negalėjimo. Tačiau savyje talpina keletą pakankamai fundamentalių ir prasmingų žinučių.

Žmonės gyvena galvodami, jog jie turi visą pasaulio laiką. Turėdami tokį požiūrį į gyvenimą, jie išsisukinėja, ieško dingsties nieko neveikti ir, kas baisiausia, atidėlioja savo svajones. Realybė galiausiai vis tiek smogia savo galingą ir dažniausiai netikėtą smūgį. Tad privalome būti tam pasirengę. Na, arba galime gyventi kasdien jausdami dėkingumą ir pagarbą kiekvienai duotai dienai. Gal pasirodys banalu, bet taip yra. Sakysite, ką daryti su juodom dienom? Turiu atsakymą ir į šitą klausimą – siūlau išsiugdyti suvokimą, jog nebūsime nugalėtoju kasdien ir nuolatos. Visada laimėti tiesiog neįmanoma. Tačiau būtina mėginti. Kasdien ir nuolatos. Bandyti bandyti, sustoti, įkvėpti ir tada vėl pabandyti. Negana to, būtina transformuoti savo ydingą požiūrį į įvykius, kitų žmonių poelgius bei žodžius. Svarbu primygtinai reikalauti iš savęs tinkamai paleisti praeitį ir nesivaikyti praeities šešėlių. Taip pat negalima savęs įkalinti sau nuolat kartojant, jog turi būti tobulas ir visiems patikti. Ne, nė velnio. Jokiais būdais negalima galvoti, jog kitas žmogus mums yra kažką skolingas. Ne, nė velnio. Tad linkiu visiems tiesiog prisiimti atsakomybę už kiekvieną savo dieną, suvokti, jog neturime viso pasaulio laiko, neatidėlioti svajonių ir iš esmės priimti save, kitus bei gyvenimą.

Leiskite savo šviesai šviesti!

Nuoširdžiai, zoori!

Pradėta: 2018.05.30

Baigta: 2018.06.02

Puslapių skaičius: 320

Leidykla: „BALTO“

Vertėja: Giedrė Tartėnienė