Romain Gary „Paukščiai skrenda mirti į Peru“

Paskelbus pirmąjį postą su šia knyga ir uždavus klausimą apie Romain Gary, supratau, kad visgi jis yra tas rašytojas, kuris nėra itin plačiai pažįstamas Lietuvos skaitytojui ratui. O gaila! Tikrasis rašytojo vardas – Romanas Kacevas, jis gimė 1914 m. Vilniuje ir čia gyveno, jei neklystu, iki 1923 metų. Būdamas paaugliu persikėlė gyventi į Prancūziją, studijavo teisę Provanso universitete, dirbo statistu kine, piešėju baldų fabrike bei padavėju. Po kurio laiko mokėsi ir karo lakūnų mokykloje – o karo metais dalyvavo oro mūšiuose, vėliau už tai buvo apdovanotas garbės ordinu. Po karo dirbo diplomatu Bulgarijoje, Šveicarijoje bei Bolivijoje. Ir tik sulaukęs beveik 50-ties metų jis paskyrė savo gyvenimą literatūrinei veiklai – parašė daugiau nei 30 literatūrinių kūrinių, pelnė net dvi Goncourt premijas. O būdamas 66-erių R. Gary nusišovė. Nuo 2007 m. Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvėje šiam puikiam prancūzų rašytojui stovi paminklas bei atminimo lenta. Tad jei kas klaidžiosite netoliese, susiraskite tiek paminklą, tiek atminimo lentą – paminklas ypatingai patiks, pažadu!

„Paukščiai skrenda mirti į Peru“ buvo pirmasis mano prisilietimas prie Romain Gary kūrybos – tai šešiolikos apsakymų rinkinys, kuriuose aprašomi patys įvairiausi nutikimai nuo Vokietijos iki Bolivijos, nuo Anglijos iki Haičio. Veikėjai lygiai taip pat patys įvairiausiai, tik kartais matoma tendencija - mus pasitinka žydų tautybės veikėjai, kas neabejotinai yra susiję su autoriaus kilme.

Tenka pripažinti, jog rinkinyje radau tokių apsakymų, kurie man buvo išties nuobodūs ir labai nepatiko, pavyzdžiui, „Taurumas ir didybė“, tačiau didžioji dalis apsakymų tikrai verti dėmesio! Man asmeniškai labiausiai patiko šitie: „Liutnia“, „Humanistas“, „Klastotė“, „Pilietis balandis“, „Istorijos puslapis“ (kupinas absurdo ir ironijos), „Aš kalbu apie heroizmą“ bei „Ištroškęs nekaltumo“. Apsakymuose itin dažnai minimas didžiadvasiškumas – apie jį konstruojama daugelis apsakymų. Vienuose kalbama apie žmonių aklumą ir negėbėjimą matyti savo pačių ydų, nors kitų turimos tokios pačios ydos juos neva skaudinančios. Kituose kalbama apie iškreiptą individualizmo siekį, pašiepiamos ginklavimosi varžybos, absurdiškos JAV ir SSRS lenktynės tiek karine, tiek ekonomine prasme.

Tačiau visų labiausiai man įstrigo pašaukimo ir paklusimo jam svarbos gvildenimas viename iš apsakymų, pavadinimu „Liutnia“. Žiūrėkit, juk visi tie daiktai, simbolizuojantys mums skirtą pašaukimą – tai priekaištas, tai sąžinės balsas, tai nepavykusio gyvenimo liudijimas. Mes taip įnirtingai kritikuojame ir ieškome tobulumo, nes tiesiog negalime tenkintis kito darbu. Jaučiamės skolingi sau tai, ką gali vien tik MŪSŲ protas, MŪSŲ rankos, MŪSŲ lūpos. Tai gal pakanka vaikytis tobulumo? Gal nieko blogo būti tiesiog tobulai netobuliems? Gal verta kiekviename žingsnyje su savimi nešiotis po saują atlaidumo, kurį galėtume berti kaip tą smėlį ant žarijos ne tik kitam, bet ir sau pačiam? Tai kuriai komandai priklausai TU – atlaidumo ar griežto tobulumo?

O ateičiai sau duodu „Aušros pažadą“. Nes ten apie vaikystę. Ten apie motinos meilę. Ten daugiausia Romano Kacevo. Nekantrauju!

Pradėta: 2018.04.21

Baigta: 2018.04.21

Puslapių skaičius: 216

Leidykla: „Vaga“

Vertėja: Jonė Ramunytė