Neil Gaiman „Vandenynas kelio gale“

Prieš pradedant skaityti Neil Gaiman kūrinį „Vandenynas kelio gale“ turėjau tikrai nemažai lūkesčių – buvau girdėjusi ne vieną puikų atsiliepimą apie šį romaną. Džiaugiuosi, kad perskaičius knygą mano lūkesčiai pasitvirtino. Kalbant apie kūrinio emocinį lygmenį – istorija yra magiška, kiek bauginanti ir niūroka, tačiau paliekanti tikrai didelį įspūdį. Kūrinys yra išties labai įtraukiantis ir dinamiškas – įvykiai veja vienas kitą. Neveltui knygą perskaičiau vienu prisėdimu. Negana to, siužetas kiek trikdo, verčia raukytis, bet mane asmeniškai tai labai žavi. Dievinu, kuomet literatūra laužo standartus, tekstai yra keisti, neįprasti, netikėti. Būtent tokia man yra knyga „Vandenynas kelio gale“. Tikrai baisu sau tai pripažinti, bet tai yra DAR vienas skaitinys, kuris drąsiai gula į dar kartelį skaitytinų knygų sąrašą.

Knygoje pasakojama apie vyrą, kuris prisiminimais grįžta į vaikystės Saseksą ir tuo metu jam nutikusius netikėčiausius bei tarp realybės ir fantazijos pakibusius įvykius. Keliaudama kūrinio siužeto vingiais aš iškėliau sau nemažai klausimų, į kai kuriuos kol kas neradau tvirto atsakymo, tad prašau, jei tik kyla kokių minčių, drąsiai su manimi jomis pasidalinkite. Aš visada pasiruošusi diskusijoms, tad nesidrovėkite! Kaip visada, žemiau dalinuosi keletu pamąstymų tam tikromis kūrinio temomis.

Pramintas boružės takas. Kūrinio autorius su skaitytoju dalinasi mintimi, jog „suaugusieji vaikšto pramintais takais“. Ką manote jūs? Manau, jog suaugę (turiu omeny, tik tik sulaukę pilnametystės) mes iškart įsispraudžiame save į kažkieno kito sukaltus rėmus. Visais būdais stengiamės, jog mūsų gyvenimas atitiktų kažkieno planą, kažkieno sukurtą „normalaus“ gyvenimo modelį. Mes kaip ta boružėlė, kuri seka piešiama linija (google it – ladybug following drawn line). Vaikai nebijo išklysti iš kelio, vaikai tyrinėja, vaikai ieško stebuklo. Kodėl mes taip greitai to atsisakome ir net nesusimąstydami, neleisdami sau subręsti, neduodami sau progos klysti, atrasti, kitaip tariant pažinti, mes stačia galva puolame studijuoti to, ko visai nenorime, ten, kur visai nenorime ir nekeičiame savo apsisprendimo. Puolame „draugauti“ su pirmu pasitaikiusiu vyruku. Tada ženyjamės. Pjaustom ledo gulbę, liejam šampano taurių piramidę ir kitaip demonstruojam už paskutinius pinigus pirktas gėrybes. Tuomet laukiamės vaikų. Statomės namus arba perkamės mažiausiai šešiasdešimties kvadratų butus. Tada dažniausiai skiriamės. O jei net ir nesiskiriam, tai vis tiek nebūnam laimingi. Kodėl?

Noro viską kontroliuoti atsisakymas. Visada sau primenu, kad gyvenime nutinka n dalykų, kurių aš negaliu kontroliuoti – mane supančių žmonių nuotaikų; buto, kuriame esu apsistojusi, savininkės noro parduoti butą ir iškrapštyti mane iš jo; momento, kada mano mašiniukui nuleis padangą ir t.t. Aš negaliu pabėgti nuo viso to – nuo nemalonių akimirkų ir žmonių. Tačiau vietoj to galiu pabandyti akcentuoti sau mažus nuostabius dalykus, kurie nutinka kasdienybėje, ir paskęsti gerumo liūne. Who is with me?

Baimė. Ji būna įvairių formų, dydžių ir atsiranda mūsų gyvenimuose dėl įvairiausių priežasčių. Šis nemalonus gyvenimo palydovas lydi mūsų dienas nepriklausomai nuo to, ar pavidalas jam suteikiamas dėl dabartyje ar dėl praeityje nutikusių išgąsčio kupinų įvykių. Pati visuomet stengiuosi, kad bent jau praeities šešėliai kamuotų mane kaip įmanoma rečiau. Kalbant apie dabarties negandas ir baimes – manau, kad atsiradus tinkamam žmogui šalia, mano žingsniai pasidarė kur kas tvirtesni. Svarbiausia, gebėti tinkamai identifikuoti mus lydinčius baubus. Kartais mes net nenutuokiame, jog mes nebijome tam tikrų gyvenimo pakeleivių (nesvarbu, ar tai būtų asmuo, ar daiktas), nors tikrai turėtume jų bijoti. Būtent tai man kelia kur kas didesnę baimę.

Žirniai. Pačiai ima juokas rašant apie tai, bet negaliu susilaikyti. Žirniams knygoje skirta vos viena pastraipa, kurioje pasakotojas su didžiausia nuoskauda išreiškia savo nuomonę žirnių atžvilgiu. Pagrindinis veikėjas piktinasi suaugusiųjų noru konservuoti žirnius. Aš lygiai taip pat niekaip nesuprantu, kodėl galima norėti paversti šlykštyne tokį skanų šviežią žirnelį. Niekada nemėgau konservuotų žirnelių. Man jie klaikūs. Autorius papirko mane su šia pastraipa. Gal ir jūs kažko labai nemėgstate? Let me know.

Pokyčiai. Autorius priverčia skaitytoją susimąstyti apie žmogaus viduje vykstančius pokyčius. Neil Gaiman veikėjo žodžiais prabyla, jog viskas žmogaus viduje nuolat kunkuliuoja ir keičiasi. Žmogus keičiasi kiekvieną sekundę. Kaip vandenynai. Jau ne vieno autoriaus kūryboje randu asmens sulyginimų su vandeniu. Ir vis labiau mane žavi mintis, jog žmogus privalo kunkuliuoti, taškytis purslais, laisvai lietis ir atsitraukti, kada nori – ir, svarbiausia, nepūdyti savęs.

Jei perskaičius apžvalgą, dar turite šiokių tokių abejonių, ar verta skaityti šį kūrinį, privalau patikinti, kad knyga tikrai to verta. Šis tekstas jokiais būdais nėra lengvas ir gali būti, kad kai kuriems nebus priimtinas. Tačiau jei nors kiek tikite sebuklais ir nebijote būti sukrėsti, nuliūdinti ir nustebinti – tuomet tikrai siūlau perskaityti „Vandenyną kelio gale“. Šis autorius mane stipriai pakerėjo. Tikiuosi, pakerės ir jus.

Su nuoširdžiausiais linkėjimais, zoori!

Pradėta: 2018.06.03

Baigta: 2018.06.03

Puslapių skaičius: 192

Leidykla: „Bonus animus“

Vertėjai: Adas Macevičius ir Elena Macevičiūtė