Monika Budinaitė „Selfų slėnis“

Šiandien pristatau Monikos Budinaitės knygą „Selfų slėnis“. Įsigijau ją tik pasirodžius prekyboje. Labai mėgstu aštrias temas paliečiančius ir šiuolaikinę visuomenę skersai išilgai skrodžiančius tekstus. Šioje knygoje pasakojama apie slėnį – pasaulį mūsų kompiuteriuose, telefonuose, socialiniuose tinkluose ir tiesiog kasdienybėje. Žemiau dalinuosi tik keletu man kilusių minčių skaitant Monikos Budinaitės kūrinį, kurį gal šiaip ne taip įsprausčiau į savo šių metų perskaitytų knygų top penketuką.

Apie selfus. Yra tik juoda ir balta – žmogus gali būti tik ponas tobulybė arba ponas niekas. Tarpinių variantų nėra ir negali būti. Svarbu kalbėti labai išmintingai ir tokiomis frazėmis, kurių prasmės pats net nesuvoki. Vynioji vynioji vynioji ir vuolia. Gavosi nuostabus ponas Selfas.

Apie santykius „pirmyn atgal“ principu. Kada moteris tyliai ir kantriai laukia, su viskuo taikstosi, o vyras tyliai mėgaujasi moters kantrybe. Kurį laiką pabūna dėmesingas, meilus, už kantrybę apdovanoja materialais niekalais. Taip sakant, prisitraukia, o po to vėl pakabina virš bedugnės. Tada trukt už vadžių vėl iš pradžių. Baisiausia, kad žmonės egzistuodami tokiuose santykiuose nesuvokia, jog nuolatinis visko nutylėjimas, problemų „glaistymas“, poelgių analizės stoka veda į neišvengiamą sniego griūtį. Nieko nebus, chebra. Aišku, vietoj viso to, ką išvardinau, galima tiesiog pasidaryti stylish fancy selfį kartu ir santykiai bus tobuli. Ai, tiesa, taip šiais laikais problemos sprendžiamos. Tiesa, tiesa. Visai iš galvos išgaravo. Taip, taip.

Apie beprasmybę mūsų dienose ir veiksmuose. Kodėl žmonės suvokia švaistantys savo dienas neišnaudodami viso jų potencialio, kai būna praėjęs solidus laiko tarpas? Pavyzdžiui, autorė mini penkiolikos metų laikotarpį. Per tiek metų juk galima nudirbti didingų darbų, įveikti daug asmeninių iššūkių, „per tiek metų susidėvi nauji namai, automobilis, sudyla žmogaus sąnariai“. Penkiolika metų yra daug, sutiksite. Tačiau juk dideli laikotarpiai susideda iš mažyčių. Pavyzdys. Perskaityti šimtą knygų per tam tikrą laikotarpį atrodo didelė ir neįmanoma užduotis. Negana to, norimas pasiekti rezultatas artėja pakankamai lėtai. Bet dabar pagalvokite, perskaityti vieną knygą neatrodo taip sunku. Tad labiau verta koncentruotis į vienos knygos perskaitymo iššūkį, net ne į pagrindinį. Satisfakcija tokiu atveju bus kur kas didesnė. Stresinėse situacijose, kuomet problemos ir darbai ant manes krinta kaip obuoliai pajudinus šaką rugsėjo mėnesį, stengiuosi sau kartoti “Laura, step by step, step by step”. Panikos ir streso kaip nebūta. Taip ir iššūkių metu – žingsnis po žingsnio, diena po dienos. Nesvarbu kokiu greičiu, svarbu judėti. Juk niekas nenori būti prasmirdusia kūdra.

Apie kvailą norą tapti įžymybe. Tiesą pasakius dar ne taip seniai su drauge (❤) diskutavome šia tema. Kas žmonėms pasidarė? Atrodo, kad ir dėl trumpai besitęsiančios šlovės žmonės yra pasirengę padaryti bet ką. Tikrai. Vien jau #bookstagram bendruomenėje matau nemažai išprotėjusių ir dėmesio visokiais būdais reikalaujančių profilių. Ir dėl ko? Dėl nemokamos knygos (aš galiu tokią jums atsiųsti, parašykit man asmenine žinute savo adresą)? Galimybė skaityti ir skaitymas per se yra dvasiškai pakylėjantis veiksmas. Knygos nenuginčijamai yra aukštesnė materija. Kodėl iš švento dalyko darom beskonybių cirką ir nenuoširdumo mugę, a? Skaitote ir kunkuliuojate iš pykčio? Norite palikti bjaurų komentarą ir paspausti „unfollow“? Tai va. Ši knyga tokia. Ji lyg veidrodis, į kurį nesinori žiūrėti, nes atvaizdas kiek glumina, arba lyg Gringotso banko apsauginės ir burtus nuplaunančios vandens srovės, kurios apnuogina ir priverčia atsakyti sau į kelis nepatogius klausimus. Lyg šaltas dušas, lyg spyris į užpakalį. Priminimas, jog instagram‘as – tai tik gražus nuotraukų albumas, kuriame jokiais būdais negalima palikti viso savęs. Neverta dėl jo iškreipti savo realybės suvokimo ir naiviai tikėtis, kad tai neturės jokių pasekmių.

Neabejotinai „Selfų slėnis“ yra viena tų knygų, kurią skaitysiu dar kartą. Be jokios abejonės.

Linkėjimai, zoori!

Pradėta: 2018.05.29

Baigta: 2018.05.30

Puslapių skaičius: 192

Leidykla: „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“