Michel Houellebecq „Kovos lauko išplėtimas“

Šią knygą įsigijau dar šiais metais, didžiojo knygyno Pegasas išpardavimo metu – sumokėjau vos 3 eurus. Iš tiesų, buvau ją įtraukusi į savo skaitytinų knygų sąrašą, tačiau itin mažos kainos dėka, ji į mano rankas papuolė greičiau nei buvo numatyta.

Jausmai dviprasmiški. Patirtis visai kitokia nei perskaičius kitą jo knygą –„Pasidavimas“. Šiuo atveju, net praėjus kiek daugiau nei dvejoms savaitėms po paskutinio puslapio užvertimo, aš vis dar sau neatsakiau į klausimą, kaip stipriai ji man patiko. Nors yra sakoma, jog M. Houellebecq yra vienas tų kontroversiškų kūrėjų, kurį arba baisiai pamilsti, arba baisiai nepakenti. Galiu pasakyti tik tiek, kad linkstu pirmojo varianto link, nes kaip ten bebūtų tikrai nesigailiu skaičiusi šį literatūrinį kūrinį (apskritai mano gyvenime tokia buvo gal tik viena knyga). Tačiau kita vertus, nesu tikra, ar pilnai sutinku su visomis joje išsakytomis idėjomis. Bet juk taip tik įdomiau!

Šioje knygoje autorius pasakoja apie trisdešimtmetį programuotoją Rafaelį Tiseraną, kuris turi puikų butą, dar puikesnį darbą, keletą įdomių draugų, tačiau jis jau dvejetą metų gyvena be sekso. Sakysit, kodėl taip svarbu paminėti šį asmens gyvenimo faktą? Na, kadangi remiantis būtent šiuo faktu, bandoma perteikti bene pagrindinę kūrinio žinutę. „Kovos lauko išplėtime“ pagrindinis veikėjas R. Tiseranas seksą sulygina su ekonomika bei rinkos dėsniais. Jis teigia, jog seksas nusako antrinę diferencijavimo sistemą, kuri neva visiškai nepriklauso nuo pinigų. Rafaelis mus bando įtikinti, jog lygiai taip pat kaip ir ekonominis liberalizmas (veikdamas be jokių apribojimų), seksualinė laisvė pagimdo absoliutaus masinio žmonių nuskurdinimo fenomenų. Juk kai kas mylisi septynis kartus per savaitę, kiti vos septynis kartus per visą gyvenimą arba nė karto. Kai kas mylisi su dešimtimis skirtingų moterų ar vyrų, o kiti – nė su viena ar vienu. Sutiksite, jog ekonominis liberalizmas – tai ne kas kita kaip bandymas išplėsti kovos lauką (ir tas bandymas būdingas bet kurio amžiaus žmonėms ir be išimties visoms socialinėms klasėms). Lygiai taip pat yra ir seksualinio liberalizmo atveju. Tad tenka susitaikyti, jog vieni laimi abiejose srityse, o kiti abiejose pralaimi.

Negana to, kūrinyje autorius gvildena keletą XX-XXI a. socialinių problemų – tai visuotinės tuštumos pojūtis, itin didelis informacijos srauto augimas, kuris neva kelia nereikalingą apkrovą neuronams, abejingumas, atsainumas bei svarbiausia – individualizmas. Būtent pastarasis jo akimis yra suvokiamas kaip didžiausia socialinės katastrofos priežastis.

Tiesą pasakius, galbūt labiausiai manyje užsiliko jo mintis apie visuomenėje vyraujančią sąmonės būseną, kurią Rafaelis įvardija paprastu vienu žodžiu – kartėlis. Kaip ten bebūtų, senėjimo ir mirties suvokimas žmogui yra nepakeliamas. Šis suvokimas laikui bėgant vis stiprėja, užima vis daugiau žmogaus sąmonės lauko, žmogų vis dažniau apima mintys apie pasaulio ribotumą. Tad palaipsniui žmogaus gyvenime „dingsta“ geri dalykai, lieka tik pavydas, baimė ir kartėlis. Rafaelis Tiseranas puslapiuose mums teigia, jog „jokia civilizacija, jokia epocha nesugebėjo įdiegti žmonėms tiek daug kartėlio“. Aš viską matau kur kas paprasčiau – tas didžiulis neįsivaizduojamas kartėlis bei du jo palydovai – pavydas ir baimė – į mūsų kasdienybę įžengia tik tuo atveju, jei mes žvalgomės, ar kaimyno žolė žalesnė. Šiai blogai kompanijai ypatingai gelbėja ir tai, jog šiais laikais mes galime matyti vis daugiau „žalesnės kaimyno žolės“ socialinių tinklų pagalba. Jokiais būdais nepeikiu socialinių tinklų, kritikuoju ir bandau atkreipti blogai „žalesnės kaimyno žolės“ apraiškas interpretuojančių žmonių dėmesį. Visada sakiau ir sakysiu: tokiose situacijose pats svarbiausias, skvarbiausias ir skubiausias žvilgsnis turi būti į save patį.

Gero skaitymo!

Pradėta: 2018.03.17

Baigta: 2018.03.18

Puslapių skaičius: 180

Leidykla: Kitos knygos

Vertėjas: Dainius Gintalas