Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti“

Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti“ buvo antroji šio autoriaus skaityta knyga. Pažintį su Juo pradėjau skaitydama „Dienos likučius“, o šios knygos apžvalgą galite rasti mano puslapyje. Kas skaitėte apžvalgą atleiskite, pasikartosiu, tačiau „Dienos likučiai“ man padarė tikrai itin gerą įspūdį, seniai turėjau tokį stiprų literatūrinį pasigėrėjimą. Deja, bet to paties negalėčiau pasakyti apie šią knygą. Vis bandžiau suprasti, susigyventi, pajausti, tačiau atsakymas – ko pritrūko – taip ir neatėjo. Nežinau, gal knyga į mano glėbį nugulė ne laiku, gali būti, taip pasitaiko, bet kokiu atveju bandysiu perteikti tai, kas mane palietė, kokios mintys kamavo skaitant ir kokias išvadas pasidariau.

Pagrindinė kūrinio veikėja – trisdešimt vienerių metų slaugytoja Keitė, kuri pasakoja apie savo bei savo likimo brolių bei seserų, kurie viename ar kitame gyvenimo etape buvo ir jos draugais, gyvenimus Heilšame. Heilšamas – tai netipinė, nuo likusio pasaulio atskirta, uždara mokykla, turinti savo griežtas išskirtines taisykles, tačiau, kaip bebūtų keista, mokiniai joje skatinami vystyti ir ugdyti savo kūrybiškumą. Kadangi didžioji dalis siužeto plėtojasi mokykloje tarp paauglių – situacijos kupinos patyčių, manipuliacijų. Pastarosios ypatingai gajos, dažnu atveju tiesiog nuoširdžiai erzinausi, jog pagrindinė veikėja nesugebėdavo tam pasipriešinti, buvo tokia neryžtinga, lyg be nuomonės ir visiškai neįkvepianti. Negana to, visas kūrinys parašytas pirmuoju asmeniu – tai savotiškai žavus kūrinio bruožas, tačiau pasakotojos mintys pakankamai šokinėja, tad tai šiek tiek blaškė. Nepaisant minėtų minusų, kūrinys tikrai skaitėsi visaaaai lengvai, istorija intriguojanti, tačiau mane nuolatos kamavo klausimai – „ką?“, „kodėl?“. Iš tiesų skaitydama jaučiausi pažeidžiama, kažkiek buvo nejauku, nemalonu, gaila visų iki vieno veikėjo. Tų vargšų vaikų mąstymas lyginant su įprastomis, normaliomis sąlygomis užaugintų, auklėtų, mylėtų, myluotų vaikų yra pakankamai iškreiptas. Dažnai norėjosi užversti ir nebeskaityti, bet negali, vis tiek sau sėdi ir skaitai, nes be proto įdomu, kuo viskas baigsis. Gal tai ir yra tikrasis geros literatūros bruožas? Prikaustyti prieš tavo valią ir nepaleisti iki pat paskutinio puslapio?

Skaitydama neapleido keletas minčių, būtinai jomis su Jumis pasidalinsiu. Perskaičius knygą ilgai svarsčiau – kiek visgi kartais mažai ryžto mes turime. Ryžto pasakyti – kad mylim, kad nenorim, kad nereikia, kad skauda, kad reikia. Ryžto padaryti – išeiti pasivaikščioti po savo kvartaliuką, nusidažyti plaukus, išsivaryti dviratį, užsiauti bėgimo batelius, nusišypsoti nepažįstamam žmogui, paimti šuniuką iš prieglaudos, mesti darbą, pradėti kurti, tęsti kūrybą, persikraustyti į kitą miestą, paimti knygą ir ją perskaityti, pradėti mokytis naujos kalbos, imtis savo verslo ir t.t., ir t.t. Kiek visgi daug laiko praleidžiame galvodami apie priežastis NEDARYTI, vietoj to, kad DARYTUME. Visiškai remiuosi savo patirtimi, žinokit, labai labai gera jausti, kad TU pats esi atsakingas už kiekvienos savo dienos kokybę. Sakoma, kad žmogus mirties akivaizdoje nukreipia žvilgsnį į save, tad būtų visai šaunu, kad pažvelgus vidun, būtų ką pamatyti, o ne vien nykią tuštumą.

Su nuoširdžiausiais linkėjimais, Laura Kė! :)

Pradėta: 2018.03.28

Baigta: 2018.04.11

Puslapių skaičius: 360

Leidykla: „Baltų lankų“ leidyba

Vertėjas: Jovita Liutkutė