Hannah Kent „Gerieji žmonės“

Viena iš tų knygų, kuri mano norimų perskaitytų knygų sąraše „plakėsi“ jau išties seniai. Nuo jos pasirodymo iki realaus skaitymo teko laukti ilgai. Tačiau žinote tą jausmą, kai kažko labai ilgai lauki ir tas laukimas atsiperka visu šimtu procentų? Tai čia būtent tas atvejis. Aš niekaip negalėjau atsitraukti nuo jos, bandžiau vis ištaikyti laisvą valandėlę skaitymui ir, manau, perskaičiau ją per pakankamai trumpą laiką!

Be proto mėgstu, kai knygos padeda suprasti kažką naujo apie save – tai ši knyga tikrai ne išimtis. Maždaug ties dvidešimtu puslapiu suvokiau, kaip visgi stipriai aš mėgstu literatūrą, kuri pasakoja/vaizduoja/kuria ne XXI a. žmonių pasaulius, o – XIX ar XX a. žmonių gyvenimus. Šiuo atveju knygoje pasakojama apie dvejus XIX a. pirmos pusės metus – t.y. aprašomi 1825 – 1826 m. įvykiai Airijoje. Pasakojama apie atokiame slėnyje gyvenančių šeimų gyvenimus bei jų kolizijas. O kolizijos neišvengiamos, ypatingai tada, kai šeimas ištinka netektys, ligos, kuomet šeimos savo namų teritorijose aptinka įvairius prakeikimų įrankius. Prakeikimus paminėjau neveltui, kūrinyje apstu simbolių, liudijančių, jog šio slėnio gyventojai atvira širdimi tiki prietarais, bijo ir klauso gamtos ženklų. Nepaisant to, jie visi nuoširdžiai ir besąlygiškai myli, netgi jei ta meilė gelia taip skaudžiai kaip šaltas upelio vanduo ankstyvą pavasarį. Tačiau turiu pripažinti, kad veikėjai itin sodrūs ir išlaikyti, tikrai pasijaučiau atsidūrusi tuometinėje Airijoje, o ne eilinėje kostiuminėje dramoje, kur tiesiog šių dienų žmonės labai paviršutiniškai aprengiami XIX a. pr. rūbu.

Taip pat labai mėgstu, kada knygos plečia akiratį ir turtina mano žinių aruodus. Noriu paminėti, kad iškart atkreipiau dėmesį į kūrinio struktūrą. Mane labai sužavėjo idėja, jog knygoje visi skyriai yra pavadinti augalų pavadinimais. Kaip galima nesigėrėti, kai skyrius vadinasi alksnio, šalpusnio, mėtos ar gudobelės vardu. O ką jau kalbėti apie eilę augalų, kuriuos man teko google’inti – kalnarūtė, miegalė, rusmenė, veronika, juodgalvė ir t.t. Tikrai jaučiu šiek tiek papildžiusi savo žinių bagažą. 😊

Negana to, dievinu, kada knygos priverčia išsižioti. Tik baigusi kūrinį sužinojau, kad mano rankose knyga, kuri parašyta remiantis tikrais įvykiais. Autorė pastebi, kad knygoje aprašytus įvykius ji stengėsi „pavaizduoti kaip neatsiejamą kasdienio gyvenimo XIX a. Airijos kaime dalį, o ne kaip anomaliją“. Tad kai suvoki, kad žmonės išties taip ir gyvendavo, apima nuostabus jausmas, jog turėjai galimybę bent tokiu būdu prisiliesti prie airių tautosakos, prietarų bei tikėjimo. Pasirodo, airių liaudies tikėjimų sistema yra labai sudėtinga ir nevienareikšmė – tai visiškai rimta. Tačiau nenoriu leistis į smulkesnes detales ir atimti iš Jūsų pažinimo jausmo bei wow faktoriaus.

Rekomenduoju šią knygą visiems tiems, kas mylite artimą labiau nei save patį. Taip pat tiems, kuriuos jaudina gamta, domina XIX a. pirmos pusės žmonių tikėjimo vingrybės bei žavi tikri, išpildyti ir nuoširdūs veikėjai. Patikėkite, Hannah Kent “Gerieji žmonės” yra viena tų knygų, kurioje yra porų. Ji kvėpuoja. Ji turi veidą.

Gero skaitymo!

Pradėta: 2018.04.17

Baigta: 2018.04.20

Puslapių skaičius: 392

Leidykla: „Baltų lankų“ leidyba

Vertėja: Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė