Gabija Grušaitė „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“

Šią knygą nuostabiu viršeliu įsigijau Knygų mugėje iš pačios Gabijos rankų. Žinot, kartais manęs žmonės klausia, kaip renkuosi knygas – turiu pripažinti, kad šis pasirinkimas buvo išskirtinai paremtas vien intuicija. Mane tiesiog labai traukė perskaityti šį kūrinį, tad net nedvejodama padariau taip, kaip liepė širdis. Nesigailiu, manau, kad ir taip dažnai paprastose situacijose, pamindami lengvumo pojūčio šauksmą, žmonės elgiasi perdaug racionaliai. Ko nepasakysi apie šį literatūrinį kūrinį – nuolat lydėjo lengvumo jausmas, tekstas parašytas puikiu šių dienų žmogui artimu stiliumi, nemažai angliškų frazių, pagyvinusių pagrindinio veikėjo Stasio Šaltokos kalbą. Tačiau kūrinys turinio prasme nėra lengvas ar juo labiau lėkštas – knygoje gvildenamos šiuolaikiniam žmogui būdingos problemos.

„Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ pasakojama apie dvidešimt devynerių metų jaunuolį Stasį Šaltoką bei jo gyvenimo metus iki trisdešimtmečio. Pabudus ryte jam dingteli, kad jo gyvenimas socialiniuose tinkluose (konkrečiai Instagram‘e) atrodo kur kas nuostabesnis nei pats jaučiasi. Tad suvokęs, kad jo gyvenimo tiesa slepiasi kažkur giliau už Instagram‘o filtrų bei saujomis semiamos tuštumos, Stasys nusprendžia ieškoti tikrojo savo gyvenimo variklio ir išvyksta į Pietryčių Aziją. Ten su keletu pažįstamų pradeda kurti dokumentiką apie tai, kaip mato juos supantį to regiono pasaulį. Ši veikla pagrindiniam veikėjui sukelia daug vidinių apmąstymų – Stasys Šaltoka suvokia, jog kokybiškam gyvenimui būtina vidinė ramybė, o pastarosios trūkumas jau yra tapęs didžiuoju vidurinės klasės maru, Vakarų pasaulio tuberkulioze (rinkitės patys). Iš tiesų apie vidinę ramybę pasisakyta nemažai – į ją žvelgiama ir per besaikio vartotojiškumo, ir per žmonių pojūčių organų masturbacijos, ir per savižudybės (kaip realios vidinės ramybės trūkumo pasekmės) prizmę. Vidinė ramybė suvokiama lyg išganymas, kuomet „nelieka laiko, kurį galėtum švaistyti“. Tad, anot Stasio Šaltokos, išsilaisvinęs iš jį užvaldžiusios rutinos, jis pasiduoda, leidžia gyvenimui plaukti, paleidžia visus siūlus ir stebi, kaip tyliai mezgasi pasaulis.

Na, o pasaulis savyje turi tiek daug turinio, jog gebėjimas kritiškai vertinti yra neišvengiamai svarbus. Reikia suvokti – televizija ir internetas patys savaime neteikia sielos išganymo. Pasaulyje šie du reiškiniai su savimi neša didžiulį informacijos srautą, kurio didžioji dalis yra visiškai beprasmė – tai tik pagalbinė priemonė išryškinti vienus dalykus bei paslėpti kitus. Šios ir kitos mintys apie begalinį informacijos srautą kaip žmonijos bukinimo priemonę yra taip pat sutinkamos Stasio Šaltokos kelyje į trisdešimtmetį. Ne televizija, ne internetas man ar tau suteiks taip reikalingą vidinę ramybę – o suvokimas, kad esi mirtingas, esi pažeidžiamas. Suvokimas, jog reikia ne tik imti, reikia ir duoti. Suvokimas, kad „tikroji vidinė ramybė sukuriama tik tada, kai ilgai žiūri į bedugnę“. Tad nesigraužk, kad sunku – suprask, tu gerame kelyje.

P.S. Turbūt labai nenustebinsiu, tačiau skaitydama fiksuoju patikusias mintis telefono fotokamera, tad turiu pasakyti, kad Gabijos Grušaitės knyga buvo viena iš nedaugelio, kuomet „pleškinti“ buvo tikrai ką – užfiksavau daugiau nei dvidešimt kadrų (paprastai pasitenkinu iki dešimties). Tad, matyt, ir tai lemia, jog kūrinį galiu vertinti tik teigiamai.

Pradėta: 2018.02.24

Baigta: 2018.03.05

Puslapių skaičius: 276

Leidykla: Lapas