Evie Wyld „Visi paukščiai gieda”

Su vyru nusprendėm, jog bent jau sekmadieniai bus ta diena, kada žvalgysimės po Lietuvą ar bent apeisime vieną kitą ratelį čia pat kaimynystėje. Tad šis sekmadienis buvo ne išimtis – aplankėm Švėkšnos, Gargždų miestelius bei Aguonėlių gyvenvietes. Iš tiesų pamatėm nemažai, įspūdžių daug, tam tikri kelionės atspindžiai nuguls mano IG paskyroje, kam įdomu, užmeskit akį! Kodėl tai pasakoju? Ogi todėl, kad sekmadienio išvyka tapo pagrindine priežastimi, kodėl tik dabar keliu skaitytos knygos apžvalgą. Sarmata, nes ją žadėjau įkelti dar vakar. Tikiuos, neužpyksite, malonaus skaitymo!

Knyga „Visi paukščiai gieda“ mano glėbin nugulė PC BIG, Klaipėdoje rengtos knygų mugės dėka – nesusilaikiau, pripažįstu, šis pirkinys buvo visiškai neplanuotas. Mane labiausiai patraukė šie žodžiai – „Europos Sąjungos literatūros premijos laureatė“, „gilus ir gyvas jaunos moters pasakojimas apie moterį, bandančią pabėgti nuo savo praeities“. Kūrinys viršijo mano lūkesčius, o tokias literatūrines patirtis aš labiausiai ir mėgstu.

Kūrinyje pasakojama apie Džeikę Vait – vienišą moterį, gyvenančią Didžiosios Britanijos saloje su Šunimi ir avių banda (avys bei jų priežiūra aprašytos išties išsamiai). Skyrius po skyriaus pasakojama apie skirtingu metu įvykusius Džeikės gyvenimo įvykius, istorijos persipynusios ir šiek tiek sunkoka sekti Džeikės gyvenimo liniją, tačiau palaipsniui viskas susideda į savo vietas. Galiausiai tampa aišku, kodėl ši moteris, kuri kasdien kovoja už rytojų, yra tokia, kokia yra. Na, o pagrindinė veikėja, tenka pripažinti, tikrai stipri, ištikima sau ir nuosekli asmenybė. Jos trapumas ir noras būti suprastai atsiskleidžia tik po kurio laiko. Žinot, jaučiau jos skausmą, jaučiau nuolat vyravusią įtampą, žiaurumą, jaučiau jos pažeidžiamumą ir norą pamiršti. Kūrinio pabaigoje paaiškėja, kad pamiršti sunku, pamiršti yra ką, gal tai net neįmanoma. Hmm, pagalvojau, visgi kiek daug kitiems nežinomo turinio žmonės „nešiojasi“ su savimi. Byra ašaros, dreba rankos, skausmas ir rauda stringa gerklėje, žmogus griūna ant kelių, kūnas kinkuoja pirmyn atgal. Tas skausmas. Žvėriškas. Kai spengia ausyse. Ir negirdi, nematai nieko aplinkui. Žinot apie ką aš? Viskas gerai. Atsiminkit, tinkamai su savimi pakalbėjus, tokios patirtys augina. Aukit ir stiebkitės į viršų!

Ir, deja, kaip dažnai esame linkę vertinti vieni kitus remiantis neaišku kieno nustatytais „normalumo“ kriterijais. Pažadu sau, kad kitą kartą pamačiusi piktą ar tiesiog kuo nors nepatenkintą žmogų nepulsiu daryti išvadų, jog jis gyvenimu nemokantis džiaugtis skrudžas – gal jo vaikas mokykloje patyrė kokių didelių nemalonumų. Kitą kartą savo kelyje sutikusi išsiblaškiusį žmogų nesipiktinsiu ir nebambėsiu, jog tokie žmonės turėtų nelįsti į dieną – gal žmogų ką tik atleido iš darbo, o jis buvo tas vienintelis, išmaitinantis trijų asmenų šeimą. Ir t.t., ir t.t. Kiekvienas žmogus turi savo istoriją. Kiekvienas žmogus turi tai gerbti. Kiekvienas žmogus turi pasirinkimą. Rinkimės suopratį.

Šilčiausi linkėjimai, apkabinu, Laura Kė!

Pradėta: 2018.04.12

Baigta: 2018.04.16

Puslapių skaičius: 216

Leidykla: „Alma littera“

Vertėja: Aušra Lapinskienė