Christine Feret-Fleury „Nepaprastas Paryžiaus skersgatvio knygynas“

Manęs dažnai klausia, kokiu būdu ir kokiais kriterijais remiantis aš renkuosi knygas. Viskas vyksta labai paprastai – trumpai pasidomiu autoriumi ir tuomet pradedu skaityti knygos anotaciją. Norite tikėkite, norite – ne, bet dažniausiai aš jos nebaigiu skaityti. Užkabino arba ne. Pagaudau pagrindinius kabliukus apie ką knyga ir arba perku ją, arba laukiu, kol ji prabils man kiek garsiau. Įsigyjant šią knygą visiškai nusižengiau savo susikurtai sistemai ir pamačiusi kūrinį leidyklos „Baltos lankos“ naujienų skyrelyje, nusprendžiau, kad jos noriu. Pavergė pavadinimas – kurgi jau nepavergs tokie žodžiai kaip „Paryžius“, „skersgatvis“ ir „knygynas“. Jie visi po vieną yra pakankamai magiški, stebuklingi ir pačius įstabiausius įspūdžius žadantys. Ką jau kalbėti apie jų susibūrimą! Deja, šįkart stebuklas neįvyko.

Knygoje aprašomas pačiame Paryžiaus centre įsikūręs knygynas, kuris neveltui vadinamas nepaprastu – jo pagrindinis tikslas yra dovanoti knygą žmogui, kuriam jos labai reikia. Tik galbūt tas žmogus to pats nesuvokia. Sakyčiau idėja nuostabi, ar ne? Tačiau, mano nuomone, šiai idėjai ir kūriniui pačiam savaime pritrūko svorio, pritrūko turinio, pritrūko gylio. Iš visų knygoje veikusių personažų mane įtikino vos vienas, kitų – frazės ir poelgiai buvo neišpildyti ir net erzinantys. Manau, kad autorius yra laaabai meistriškas ir unikalus, jei sugeba mažiau nei į du šimtus puslapių sutalpinti stebuklą, kaip, pavyzdžiui, pavyko Robert Seethaler „Visame gyvenime“ ar Ernest Hemingway „Senyje ir jūroje“. Kartais turbūt verčiau išplėtoti siužetą, nes šiuo atveju istorijos vingiai atrodė neišauginti, neįdomūs ir pliki kaip Gobio dykuma. Nepaisant to, aš visada stengiuosi atrasti ir šiek tiek gerų dalykų – o mane nors trumpai pamąstyti privertusių minčių kūrinyje tikrai buvo. Knygoje aprašoma meilė knygoms, meilė žmonėms, noras atrasti ir išlaikyti ryšį, būtinybė semtis drąsos bei ryžtas leistis į nuotykius.

Meilė knygoms ir noras atrasti ryšį. Pamišusi dėl knygų pagrindinė veikėja Žiuljeta laužo visus „neturiu laiko knygai“ ir „neįmanoma skaityti bet kada ir ber kur“ standartus. Ji skaitė visur ir visada. Žiuljetos skaitymas nebuvo paviršutinis – į puslapiuose nugulusias istorijas ji pasinerdavo visu kūnu. Pagrindinė veikėja jausdavo veikėjų ašaras, skausmą, bučinius, aistras, kūriniuose ištryškusį kraują, girdėdavo medžių šnaresį, stiprų ir iš kojų verčiantį vėją. Tai, ką ji išgyvendavo skaitydama, buvo taip stipru, jog realybėje prieš kitus žmones stovėdavo jau ne Žiuljeta, o kuris nors iš skaitytos knygos veikėjų. Ši skaitymo dovana leido jai suprasti kai ką itin svarbaus apie gyvenimą. Knygos priverčia pamatyti, jog kažkur žemėje yra mums giminingų sielų ir mes kenčiame dėl tų pačių dalykų. Priverčia patikėti, kad mes galime kalbėtis, galime šypsotis, galime ir privalome rodyti dėkingumą ir tokiu būdu mažais žingsneliais jausime vis silpnesnį ir silpnesnį skausmą. Gal tai ir pigi psichologija. Tačiau gal geriau tikėti tuo, nes tai yra kažkas. Kažkas apčiuopiamo ir tikro. Kažkas – kas veikia.

Kupini drąsos samčiai. Vienas kūrinio veikėjų moko mus, jog mes neturime prabangos laukti, kol gyvenime mus lydintys pakeleiviai griebsis padrąsinimo užduoties. Atsakę sau į klausimą, kaip stipriai mums tai svarbu ir kaip stipriai to norime, privalome patys semtis drąsos ir semti ją mažų mažiausiai samčiais. Paprastais, bet patikimais. Pastarąjį kriterijų matuokite akių spindesiu bei entuziazmo lygmeniu. Jei abu matmenys bus pakankamai aukšti, tuomet, neabejoju, jums pavyks.

Menkiausias nuotykis vis tiek yra nuotykis. Jūsų gyvenimas atrodo nuobodus? Jaučiatės taip lyg kiekviena diena neatneša nieko naujo? Jus smaugia rutina? Bet neturite pakankamai santaupų kiekvieną mėnesį skraidyti į Maldyvus, Balį ar Filipinus? Radau tam išeitį! Kūrinio autorė veikėjo lūpomis siūlo – sutrikdykite savo įprastą gyvenimą! Vietoj kasdienio važiavimo namų link visada tuo pačiu 6 autobusu pareikite pėstute. Vietoj tą pačią valandą valgomos tokios pačios vakarienės namuose pasiimkite take-away maisto ir piknikaukite prie jūros, ežero ar tiesiog parke. Vietoj namų ruošos šeštadieniais tvarkykitės antradieniais. Vietoj gulėjimo ant sofos, gulėkite ant dekučio po medžiu. Vietoj tokį patį negatyvą kasdien tokiu pačiu metu skleidžiančių žinių žiūrėjimo važiuokite į miesto centrą ir pasiklyskite. Galų gale, jei jau važiuojate iki gyvo kaulo atsibodusiu 6 autobuso maršrutu, išlipkite stotele vėliau, gal net dviem. Mano pavyzdys rodo, stebuklai ir mažyčiai nuotykiai laukia čia pat (istorija plačiau pasakojama 2018 metų birželio 29-osios dienos IG post‘e). Patys sau susikurkite menkiausius nuotykius ir nebus laiko žvalgytis po kitų.

Linkėjimai, zoori!

Pradėta: 2018.05.28

Baigta: 2018.05.28

Puslapių skaičius: 160

Leidykla: „Baltos lankos“

Vertėja: Lina Perkauskytė