Agnė Matulaitė „Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams“

Ne kartą esu pareiškusi, kad skaitau labai daug ir beveik viską. Tiesa, dar neatradau detektyvo, meilės ir erotinio romano žanro bei self-help (savipagalbos) knygų. Tačiau manyje kažkur giliai slypi noras pažinti žmogaus psichologiją. Tad kartais neatsisakau tokių knygų. Nors daugiausiai skaitau grožinę literatūrą, esu susipažinusi su Alfred Adler „Žmogaus pažinimu“, Sigmund Freud „Psichoanalizės įvadu“ bei tam tikromis vaikų psichologijai skirtomis knygomis (jei kam įdomu, parašykite asmenine žinute, galėsiu pasidalinti). Suprantu, kad išsirinkti tokio tipo kūrinį ir juo nenusivilti yra labai sunku. Na, pavyzdžiui, vien Knygų klubo „asmenybės tobulėjimo“ kategorijoje yra virš trijų tūkstančių knygų, o knygos.lt siūlo virš pusantro tūkstančio minėtų skaitinių. Man net pačiai nesuvokiama, kaip aš sugebėjau įsigyti manęs nenuvylusią, bet kaip tik priešingai – pakylėjusią ir susimąstyti privertusią knygą.

Pavarčius šį skaitinį prekybos centre, mano dėmesį išsyk patraukė trumpi tekstukai ir labai aiški knygos struktūra. Pagalvojau, jog tai bus puikus Nr. 2 skaitinys šalia jau skaitomo grožinės literatūros kūrinio. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Pradėjus skaityti šią knygą pamiršau savo „planus“ ir visą savo dėmesį bei laiką skyriau tik šiam skaitiniui. Knyga išties labai įtraukė, jos tekstai įvairūs, šviesūs, šilti ir pamokantys. Kaip jau minėjau savo ankstesniame įraše, knygoje reikiamose vietose yra dėliojami malonūs akcentai. Mintys dėstomos nesmerkiant, tiesmukai nenurodinėjant, nukreipiant tinkama linkme, suvokiant, kad mes visi esame tobulai netobuli. Skaitydama pasitikėjau pasakotoja, buvo įdomu jos klausytis bei atrasti nemažai mane pačią liečiančių dalykų. Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, aš šiai knygai neskyriau penkių žvaigždučių goodreads paskyroje.

Visų pirma, pastebėjau visai mažytį mano asmeninį ir turbūt niekam kitam neužkliūsiantį knygos minusą – nemažai tekstukų buvo apie autorės senelius ir ją kaip anūkę. Kadangi mano gyvenime trūko autorės apibūdinamo santykio su seneliais (deja, neturėjau progos susipažinti nei su viena savo močiute, vienas iš bočiukų atgulė amžino poilsio man esant visai mažytei, o kitas – beveik prieš aštuonerius metus), skaitant būtent šias dalis man buvo šiek tiek sunku susitapatinti su pasakotoja ir tokiu būdu peržvelgti savas patirtis.

Antra, pasisakymai apie moters vietą visuomenėje šiek tiek neatitiko patirties, kurią aš esu išgyvenusi. Autorė teigia, kad lyčių nelygybė mūsų visuomenėje neegzistuoja ir su ja pačia visada visi elgdavosi kaip su sau lygia. Puiku, tikrai labai džiaugiuosi, kad niekada neteko galvoti apie tai, kad visgi kaip gaila, jog gimei moterimi. Kalbant apie darbinius santykius, beveik penkerius metus praleidau darbovietėje, kur darbuotoja moteris iš esmės nebuvo laikoma lygiaverte darbuotojui vyrui. Ir nesupraskite neteisingai, darbas buvo išvien protinis, ne fizinis, o ofise. Kokie lyčių pranašumai tokiame darbe apskritai įmanomi? Tačiau tai vyko, darbuotojai vyrai aiškiai išreikšdavo savo nepasitikėjimą darbuotojos moters atliekamomis užduotimis, liepdavo pasitikrinti atliktus darbus arba patys juos tikrindavo, negalėdavo pripažinti fakto, jog darbuotoja moteris kai kuriuos dalykus išmano kur kas geriau, prisiimdavo visus laurus, kuomet darbuotoja moteris pateikdavo tam tikrus problemų sprendinius ir t.t. Apie tai, kad „tu kaip moteris, manau, gerai uždirbi“, net nesiplėtosiu. Tačiau tikrai niekam nebuvo paslaptis, kad beveik visi darbuotojai vyrai su itin retomis išimtimis (nepriklausomai nuo to, verti, ar ne) uždirbdavo daugiau nei darbuotojos moterys. Nes moterys juk savaime kvailos.

Nepaisant to, manau, kad tai yra tobulas skaitinys žmonėms bijantiems įsipareigoti knygai, kuri turi būti perskaityta nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Galima tiesiog atsiversti norimą temą, perskaityti keletą tekstų, nusišypsoti, užversti ją ir padėti į lentyną. Na, pavyzdžiui, Agnė Matulaitė knygoje „Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams“ aprašo tikros meilės lindėjimo vietą, kalbėjimosi svarbą, būtinybę būti atviru kitam bei sau pačiam, mamas, tėčius ir vaikus, santykius nuo aštuonių iki penkių, situacijas psichoterapijos kabinete, beprotystę norint paversti kūną kultu (rekomenduoju „Ilgesni pamąstymai: išvaizda ir kūniškumas“, 77 psl.), netobulus ir/ar patogius žmones (rekomenduoju „Tegyvuoja netobulumai“ – 177 psl. bei „Patogūs žmonės“ – 37 psl.), sunkumą atleisti (rekomenduoju „Sunkumas atleisti“, 196 psl.) bei daug daug kitų temų. Manau, kad tai knyga, kurioje kiekvienas sugebėtume atrasti tai, kas mums pasirodytų įdomu.

Kaip autorė rašo, „tad tegyvuoja nelygumai, įskilimai, įbrėžimai, abejonės, dvejonės, nerimai. Nes kaip gamtoje pailsime, matydami netobulą tikrą, o ne idealų plastikinį medį, taip ir su žmogumi“. Žinote, pasirašau po kiekvienu šios citatos žodžiu. Negana to, kad nebijau būti tokia, kokia esu, net jei tai ir reiškia, kad kažkam nepatiksiu. O taip tikrai bus. Aš viešai sau pasižadu kalbėti apie tai, kas man svarbu – ne apie tai, ko iš manęs tikimąsi. Vien tam, kad tokių kaip aš būtų kuo daugiau (rekomenduoju „Kiek žmonių reikia pasauliui pakeisti?“, 253 psl.). Kad ir kiti išdrįstų. Kad aplink būtų kuo mažiau be proto gąsdinančio vaizdo, kurį savo knygoje „451 Farenheito“ aprašė Ray Bradbury. Todėl visiems skaitytojams linkiu neiti lengviausiu keliu. Jis tik bailiams.

Linkėjimai, zoori.

Pradėta: 2018.06.03

Baigta: 2018.06.04

Puslapių skaičius: 300

Leidykla: „Tyto alba“